5 dienos Morskie Oko ir 3 lenkiškų Tatrų pranašumai prieš slovakiškus [galerija]

Aukštuosius Tatrus iš Slovakijos pusės matė nemažai Lietuvos kalniečių ir alpinistų. Daug kam tai ir pirma pažintis su kalnais. Vasarą į Slovakiją traukia trekingo mėgėjai, žiemą chatose laiką smagiai leidžia alpinistai. Tačiau kokia situacija Lenkijos pusėje, mažai kas žino (lenkų alpinistai stiprūs ir žinomi pasauliniu lygiu, reiškia turi savo treniruočių poligoną). Pernai pavasarį Xgenomas keliavo tyrinėti Rybiego patoku slėnio, o Rolas dar ir filmuką susuko apie kopimą į Mnich viršūnę (rodytas per Kalnų Filmų Festivalį).

Mnich

Pasiruošimas buvo labai trumpas. Su Skaiste Iki paskutinės dienos svarstėm, kurį variantą rinktis: gerai žinomą slovakišką ar dar netyrinėtą lenkišką? Nugalėjo atradimų troškimas. Kelionei skyriau kelias valandas pasiruošimo. Užmečiau akį į Google Earth, ten radau nuorodą į kalnų trobos tinklapį. Kainos nepradžiugino, bet orų prognozė savaitei puiki! Rolas rašė, kad dar kažkur yra kempingas. Paskambinęs sužinojau, kad kopimui reikia uolinės įrangos. Iš tokios turiu tik vieną kažkada rastą zakladkę… Skolintis nėra kada, ką nors sugalvosim! Kur yra kempingas ir kokios jo kainos, Rolas negalėjo pasakyti, nematė. Blogiausia situacija buvo su avalyne. Kalnų batai palikti Molėtuose, o Skaistės per maži. Nusprendžiau „kovinėmis sąlygomis“ išbandyti Berghaus haikingo batelius, kurie tinka ir lengvam alpinizmui, ir uolų laipiojimui. Palapinė, miegmaišis, kilimėlis ir stovyklavimo įranga pas mus visada paruošta naudojimui.

Atvykimas užtruko kiek ilgiau nei planavom (apie 15 valandų). Stojom kelis kartus išsikeisti pinigų, nusnausti, pavalgyti ir nusipirkti maisto. Iki Varšuvos važiavom 61, iki Krokuvos   7 (E77), iki Nowy Targ 47 ir iki Lysa Polana 49 keliais. Maršrutas patikrintas ir pats patogiausias vykti į Tatrus.

Parkingas Polana Palenica (aikštelė Lenkijoje prie įėjimo į parką) kainuoja 20 zlotų arba 6 eurus parai. Bandėme ieškoti nemokamo varianto nuvykę į Slovakijos pusę, Lysa Polana. Iš pradžių apsidžiaugėme, kad aikštelė nemokama (nėra ženklų). Bet paaiškėjo, kad kaina panaši kaip ir pas lenkus – 20 zlotų arba 5 eurai parai. Bilietas į Tatrų nacionalinį parką kainuoja 4 zlotus. Prie įėjimo yra Tatravoz’ų aikštelė. Tai dviem ristūnais kinkyti vežimai, už atitinkamą mokestį (nesiteiravau) vežantys link Morskie Oko ežero. Paskutinius porą kilometrų reikia paeiti.

Kempingo paieška buvo ne pats lengviausias dalykas. Po dviejų su puse valandų pakilimo pasiekėme Schronisko przy Morkim Oku kalnų namą. Šalia jokio kempingo – nė kvapo! Tik gausi minia turistų, kaip Palangoje. Skaistė registratūroje sužinojo, kad laisvų vietų savaitgalį nebus. Nekalbi damačka apie kempingą nieko negalėjo pasakyti, bet angliškai kelis žodžius žinantis barmenas nurodė apie 3 km grįžti atgal ir ten ieškoti. Žemėlapyje išnagrinėjome, kaip nukeliauti. Nors trekingo takai labai gerai nužymėti, bet kelyje jokių nuorodų ir ženklų į kempingą nėra! Kempingas vadinamas taboru ir skirtas alpinistams. Veikia tik vasarą (nuo birželio pabaigos). Kempingas priklauso PZA (Lenkijos alpinizmo asociacijai), o jį prižiūri linksmas barzdočius, pravarde Kuba. Alpinizmo klubų nariams (LAA nario kortelė puikiai tinka) kempingas nakčiai kainuoja 19 zlotų (be kortelės 27 zlotai). Už tai gauni jau pastatytą palapinę su minkštu čiužiniu ir galimybę naudotis visais kempingo pribumbasais. O jų ne tiek ir mažai: dvi virtuvės su šaldytuvais ir dujinėm viryklėm, visa virtuvės įranga (puodai, keptuvės, arbatiniai, kavinukai, indai, puodeliai, stalo įrankiai ir net cukrus, druska bei pipirai), geriamas vanduo, bio tulikas, dušas, prausykla. Ir dar vietą maistui pasidėti, nes palapinėje draudžiama laikyti. Mat miškuose yra meškų, kurios keletą kartų vasaros sezonu užsuka į kempingą (teritorija aptverta elektrine tvorele). Net alaus Kuba atveža alpinistams pigiau, nei parduoda chatoje (5 zlotai, chatoje – 8). Tiesiog svajonių kempingas! Tai pirmas lenkiškų Tatrų pranašumas prieš slovakiškus.

Antras pranašumas yra puiki Lenkijos Tatrų nacionalinio parko gamta ir gyvūnai. Tai daro nemenką įspūdį. Gražuolis melsvo vandens ežeras knibžda upėtakiais, kurie visiškai nesibaido ir plaukioja tarp kojų. Paukštukai maistą ima beveik iš rankos, antys su ančiukais pačios atplaukia pasiprašyti maisto. Aukščiau kalnuose bandomis ganosi gausios kalnų ožių bandos. Keisti briedžio sudėjimo šviesūs gyvūnai (gal danieliai) turistams pozuoja keliasdešimt metrų nuo tako. O augalų kvapai ir gamtos muzika lydi nuolat. Uodų vos vienas kitas. Bet prie vandens, kur nėra vėjo, ratus suka įkyrios muselės.

Augmenija savo įvairove Lenkijoje ir Slovakijoje daug nesiskiria. Bet lenkai gerokai daugiau dėmesio skiria jos priežiūrai ir apsaugai.

Trečias pranašumas lenkų pusėje yra puikiai išvystyta kalnų infrastruktūra ir nepriekaištinga tvarka. Nustebino trekingo maršrutų gausa. Maršrutai ne tik puikiai paženklinti spalvomis ant akmenų, medžių, kur reikia rodyklės su atstumais. Bet ir visur, kur yra galimybė, iškloti lygiais akmenimis. Kylant aukštyn, padaryti akmeniniai laiptukai, prie perėjų, kur stačiau, kabo grandinės. Vandeniui nutekėti įrengti kanalai, per upelius ir krioklius padaryti akmeniniai ar mediniai tilteliai. Alpinės pievelės išklotos plokščiais akmenimis, todėl pamesti kelią praktiškai neįmanoma. Rankų darbo nerealiai daug įdėta, dar niekur taip gražiai sutvarkytų kalnų nemačiau. Su Skaiste stebėjomės, kaip kalnai gali išlikti tokie švarūs? Kodėl niekur nesimato šiukšlių, maisto liekanų: butelių, popieriukų, skarbonkių, pakelių? Mąstėme, ar žmonės sąmoningai nešiukšlina, ar gąsdina griežtos parko taisyklės ir baudos? Atsakymas daug paprastesnis – parką prižiūri ir tvarką palaiko daugybė jaunų savanorių. Jaunuoliai surenka šiukšles, stebi ar kas nelegaliai nestovyklauja, tvarko ir taiso kelius, trekingo takus. Sudėtingesni alpinistiniai maršrutai gerai prakalti, populiarūs kalnai prižiūrimi, susidėvėjusi įranga keičiama. Nesu didelis Tatrų alpinistinių maršrutų žinovas, bet kiek teko pačiupinėt uolas Lenkijoje yra žymiai saugiau nusileisti.

Taip pat nustebino žemėlapių ir guidebook’ų įvairovė ir kaina. Tokių detalių ir pigių dar niekur nemačiau.

Tiesa, lenkų alpinistinė kultūra ne kažkuo skiriasi nuo rusiškos. Todėl daugiausiai šiukšlių, skardinių, nuorūkų ir kito brūdo galima rasti būtent šalia alpinistinių maršrutų. Kempinge turėjom įdomius kaimynus. Ankstyvą rytą išėjo, pažadinę aplinkinius, sugrįžo jau sutemus. Visą naktį prabuchalino ir tik ryte užmigo. Velniai nematė tų gėrimų. Keista, kad plėšiančių dūmą alpinistų gerokai didesnis procentas nei tarp eilinių turistų.

Prie gražuolio Morskie Oko ežero praleidome 5 įsimintinas dienas. Antrą dieną kopėme į aukščiausią Lenkijos viršūnę – Rysy (2499 m). Tai virš keturių valandų į viršų ir apie tris žemyn. Viršuje stačiau, todėl sunkesnėse vietose pritvirtinta daug grandinių. Bet jų man neprireikė – taip kopti tik įdomiau! Buvo šeštadienis, žmonių maršrute žiauriai daug. Teko juos lenkti, nes dauguma  nelabai išmano alpinizmą. Buvo atskridęs ir sraigtasparnis, kažką nukėlė nuo maršruto.

Trečia turėjo būti poilsio diena. Po ilgo leidimosi nuo Rysy abiems skaudėjo kojas. Nusprendėme lengvai patrekinti. Nuvarėm į gretimą Pieciu Stawow Polskich slėnį, pakeliui užlipom Szpiglasowy Wierch (2172m) viršūnėlę. Nusileidimas statesnis, su grandinėmis, vėl kirto per kojas. Prie pietų jas pamirkėme Czarny Staw Polski ežeriuke. Užsukome į kalnų trobą Schronisko w Dolinie Pieciu Stawow Polskich. Karšta, labai norėjosi ko gaivaus atsigerti. Užsisakiau vyšniovkos, ir vietoj puslitrio kompoto gavau… tik 50 ml kažko stipraus! Gerai, kad saldu, sunkiai, bet su vandeniu suėjo! Įkalus kabarotis žemyn iki Lysa Polanos tikrai užkniso. Sėdom į mašiną ir išvažiavom į Slovakiją. Kaboko su teliku neradome, likau be futbolo finalo… Kita plano dalis buvo pavalgyti slovakiškų patiekalų, šitą projektą įgyvendinom. Srėbėm česnachovką ir kopustovką, užkandom vypržano syro su keptais kroketais ir bulvytėm. Kadangi dar reikėjo vairuoti, įkalėm kofolos. Myliu slovakišką virtuvę! Po tokios vakarienės niekur judėti nesinorėjo, bet vargais negalais vidurnaktį atsibastėme iki kempingo ir lūžome miego. Gerai, kad meškos nesutikom, būtumėm lengvas grobis…

Naujos savaitės pradžia, kempingas po savaitgalio ištuštėjęs. Po vakarykščio žygio kojas taip skauda, kad vos išlindom iš palapinės. Rytinė mankšta padėjo.  Kuba su trimis chebrantais atsidarė alaus, jiems tai poilsis. Mes kraunam kuprines ir ruošiamės eiti pagaliau apžiūrėti Mnich (2070 m) granito bokšto. Dviejų valandų kelią šiaip ne taip sukorėm per tris. Karšta. Nusprendžiame lipti ne saulės kepinamu stačiu granitu, o kitoje pusėje šešėlyje, kur lengviau. Radau kablį, žymintį maršruto pradžią. Pravariau nestačių 20 m, reikia lipti ant trinties. Yra tik plonytis plyšys prisilaikyti, vienintelė zakladkė nelenda, kablių nėra. Mano bateliai visai ne uoliniai, kristi nesinori. Bet ir žemyn nėra kaip, turiu nušokti iš 3 m ant lentynos. Pakeičiam maršrutą, lipu ten kur galima daryt taškus iš kilpų. Paskutinė penkta virvė įdomiausia, randu senų ir naujų kablių. Net savo zakladkę trečią kartą panaudoju traverse. Po dviejų valandų džiaugiamės pasiekta viršūne, gaila be fotiko. Gretimame slėnyje dunda dundulis ir plaukia tamsūs debesys, skubame žemyn. Po dviejų diulferių toliau virvės nenaudojame. Nusileidimas lengvas ir greitas. Kempinge laukė prizas –  soti vakarienė ir alus.

Paskutinę dieną skyrėme poilsiui. Pusdienį praleidome Czarny Staw pod Rysami ežeriuko pakrantėje. Po pietų susirinkome daiktus. Atsisveikinome su Kuba iki kitų metų, gavome dovanų Tatrų žemėlapį. Kaip ir žadėjo orų prognozė, prasidėjo lietus. Važiuodami per Lenkiją visą naktį stebėjome siaučiančią stichiją, vienu metu net į patį epicentrą patekome.

8 komentarai

  1. Mikas

    „Prie įėjimo yra Tatravoz’ų aikštelė. Tai dviem ristūnais kinkyti vežimai, už atitinkamą mokestį (nesiteiravau) vežantys link Morskie Oko ežero.“ Kaina 40 zlotų

  2. bla

    O tai ten realiai apsimoka nestis palapines, jei tame kempinge galvoji gyventi. As galvoju pvz, jei kempingo palapines pilnos, galima savo pasistatyti?

  3. bla

    aciu uz info. galvoju buti ten sio ketvirtadienio ryte, bet kiek zinau lenkijoje irgi prasides ilgasis savaitgalis, tai abejoju del laisvu vietu. O ten yra daugiau tame slenyje kur nakvoti, be chatu kurios aisku bus pilnos

  4. Rasius Įrašo autorius(-ė)

    Kylant prie žiedo, kur apsisuka kinkinių traukiami vežimai, yra maitinimo taškas kelio dešinėje. Už jo reikia ieškoti miško takelio į dešinę pusę.

  5. Gintoj

    Kaip pirminė informacija tai tikrai puiki, tikiuosi dar paieškoti ir rasti papildomos, perskaičius straipsnį-postūmis jau gautas, belieka tik padaryti veiksmą, nors atšilus orams tai bus sunku.

Parašykite komentarą