Alandai I diena – Jūros šventė Taline

Po 4 valandų miego ir naktį užtrukusio pasiruošimo, šeštadienio ryte pasikrovęs mantą iš Molėtų spaudžiau gazą. Panevėžio centre sutikau Skaistę, kur ji laukė po paros budėjimo. Kita stotelė – Talinas. Valio, atostogos prasidėjo! Šį kartą trumpam nuotykiui pasirinkome Alandus. Nesumaišykite su Olandija. Alandai – tai salos Baltijos jūroje tarp Švedijos ir Suomijos, turinčios savo autonomiją. Salos politiškai priklauso Suomijai, tačiau dauguma gyventojų yra švedai.

Latvijos pasienyje sustojom kavos, vandens, WC ir kitų paskutinių reikalų, kuriuos galime nuveikti dar būdami gimtinėje. Už vairo sėda Skaistė. Tik kirtus sieną, sustabdo latvių muitinės pareigūnas. Jam nepatinka, kad ant bagažinės dangčio pritvirtinti dviračiai dengia mašinos numerį. Skaistė jam bando aiškinti, kad Lietuvoje tai nėra problema (Kubilius prisišnekėjo). Pasitaręs su viršininku, pareigūnas paleido be baudos. Sutarėm, kad tai bus mūsų problema.

Latvijos – Estijos pasienyje Salacgrivos miestelyje vyko kažkoks festivalis. Minios žmonių, visos pakelės okupuotos mašinų ir palapinių. Net vaikščiojančių Coca – Colų matėm, tokie gazirofkės būdelės ir Kempiniuko mišrūnai.

Visą dieną oras permainingas, ištisai lyja, bet po keliasdešimt minučių nustoja. Bet tai mažai įtakoja žmonių minią, susirinkusią Talino uoste. Jų čia kaip skruzdėlių. Vyksta lauko prekyba, gyva muzika groja dvejose scenose, minios žmonių laukia patekti į prieplaukoje stovinčius laivus. Aplinkui automobilių spūstys. Kas čia per Jūros šventė Taline?

Skaistė išvaro pirkti bilietų, o aš saugau mašiną Statoile. Grįžta su bloga žinia – bilietų nėra ne tik šiandien, bet ir savaitei į priekį. Ką gi, jau pradedu ieškoti atsarginio plano. Mintys atsisuka į Saaremos salą. Dar kitą variantą išmastau – plaukti į Stokholmą ir pakeliui išlipti Alanduose, kur ankstyvą rytą keltas sustoja! Galbūt šitas variantas yra įmanomas, reikia tikrinti…

Terminale dairausi, kur čia yra Tallinko kasos, tačiau jų nematau. Ir staiga suvokiu, kad čia visai ne tas terminalas, kurio reikia! Atsiranda viltis… internete skaičiau, kad nebūtina parintis su išankstiniais bilietais, jų turi būti vietoje. Braunamės per estų minias, atėjusias į šventę. Pasiekiame Tallinko terminalą, kur check-in kasoje gauname prieš valandą atrodžiusį nerealų dalyką – bilietus į Helsinkį jau šį vakarą! Kainavo ne tiek ir mažai (namie nagrinėjau kainas, tiek gali kainuoti tik brangiausias variantas) – 230 eurų už viską su grįžimu. Bet čia ne ta vieta, kur galima derėtis. Paklausiu asistentės, iš kur čia tiek žmonių? Nežinojau, kad Jūros šventė Taline vyksta liepos viduryje. Estai švenčia ir keliuose kituose miestuose.

Kol per spūstis patenkame į keltą, praeina daugiau nei valanda. Gerai, kad negaišome laiko ir neleidom laiko Jūros šventėje. O tai visko gali nutikti… Helsinkyje kelte pastebėjau, kad išbėgęs antifrizas. Kol stovėjom Taline kamštyje į keltą, spėjo užkaisti. Bet visas neišbėgo, o tai gera žinia. Helsinkio uoste išvažiuojant matėme tik vieną muitininkų furgoną. Suomija visai nepriminė švedijos, prifarširuotos policijos pareigūnų, siūlančių vairuotojams papūsti į dūdelę.

Iš Helsinkio autostrada pūtėm 200km iki Turku. O nuo ten – dar apie 60km. Turėjom vieną problemėlę – surasti dujų  degalinę. Taline jų neradome. Tačiau tai padaryti Suomijoje, kaip išsiaiškinome vėliau, dar sunkiau nei Estijoje. Pusė dvylikos pasiekėme tikslą – Lootholma kempingą Kustavi miestelyje. Pirmas keistas dalykas kelionėje – nusileidus saulei (o ji leidosi apie vienuoliktą) taip ir nesutemo. Palapinę naktį statėm be ciklopo. Nusibeldėme į namuką su virtuvėle. Gėrėme arbatą su sausainiais, ragavom kelte nupirktą Vanna Tallinn. Po tokios ilgos dienelės miegas buvo neapsakomai saldus…

Parašykite komentarą