Alandai VII diena – privati valda

Ryte taip užkaitino saulutė, kad norom nenorom turėjom pabėgti iš sapnų pasaulio. Virti pragaro katile – nei romantiška, nei ekstremalu. Priverstinis skudurų nešimas iš palapinės kartais būna žiaurus. Jei norite ilgiau ryte snūduriuoti, išsirinkite tinkamą palapinei vietą. Tinka aikštelės rytinė pusė prie medžių ar krūmų, tik ne vakarai ar kempingo vidurys.

Kadangi iš pragaro katilo netikėtai išsigelbėjome, tai kitas išbandymas buvo sauna. Lootholma kempinge saunos rytinis seansas tęsiasi nuo 7 iki 11 valandos. Valandėlę pasikaitinę ir pamirkę ežere, jautėmės daug gaivesni. Po pusryčių susipakavome daiktus ir paskutinį kartą išsitraukėme į trasą dviračius.

Prasukę ratuką ir išnaršę kempingo pusiasalį, patraukėme į šiaurę nuo Kustavi. Vaizdai pakeliui teisingi žvejybai, labai gražūs. Daug atviro vandens, miške gausu uogų (matėme net uogautojų). Jūros pakrantės stipriai apaugusios nendrynais, kas Alanduose pasitaikydavo labai retai. Po keliolikos kilometrų asfaltuotas kelias baigėsi, o kelio gale -spėkit kas? Teisingai, katerių prieplauka!

Karštis buvo toks, kokio dar neteko patirti Alanduose. Pavėsyje rodė 30, todėl važiavau be marškinėlių. Pasukę atgal, pradėjome dairytis vietelės išsimaudyti. Ne taip viskas paprasta, jau rašiau kad privačios valdos Suomijoje dar labiau bauginančios nei Lietuvoje. Gal tik ne taip agresyviai saugojamos tvorų, treniruotų keturkojų ir piktų šeimininkų. Bet išsidalinę visas salas ir jų pakrantes suomiai kapitaliai. Jei negali pasistatyti vasarnamio, tai bent tiltą su katerių garažu sumeistrauja. Visgi radome viešą tiltelį, ant kurio voliojosi „rūkstančios“ šokoladinės tabako fanės. Pramynę virš 30km – tiesiu taikymu į supermarketą. Nusipirkome kelionei namo maisto ir gaiviųjų gėrimų. Kempinge papietavę, atsisveikinome su Kustavi, Alandais iki kito karto ir išvykome Helsinkio link.

Turėjome bilietus rytiniam kelto reisui, todėl kad nepavėluoti ir nevažiuoti naktį norėjome susirasti vietelę netoli Helsinkio ir ten apsistoti nakvynei. Ne viskas taip paprasta, kaip atrodė. Nakvynės vietos pradėjome dairytis likus 30km. Nors ežerų čia buvo nemažai, privažiuoti prie jų darėsi misija neįmanoma. Visur viskas kieno nors nuosavybė, baigiasi kiemais, sodybom, vilom. Visur privati valda, nors tu nusišauk. Tas pats būtų pirmą kartą važinėti apie Vilnių ir ieškoti vietos palapinei prie ežeriuko. Visi keliukai atsiremia į šlagbaumus arba namus… Su privačia valda bėdos ne tik Lietuvoje. Skaistė jau gavo velnių, kad rinko mėlynes privačioje žemėje. Nors jokių tai įspėjančių ženklų nesimatė.

Nieko gero nesišvietė. Bet atkaklumas buvo apdovanotas. Radome puikią  vietelę pajūryje. Su laužaviete, suoliuku, nėra uodų, pakrantėje puikus peizažas – maža salelė ir prie jos prisišvartavęs kateris. Puikiausias nemokamas pajūrio kempingas, kur galima statyti palapines ir karavanus, yra pavėsinės su malkomis, vanduo, šiukšlinės. Ideali vieta, labai nuskilo kad radome. Jei kas ieškosit nemokamos nakvynės prie Helsinkio, pasižymėkit, kaip čia atvykti. Nuo 51 kelio ieškokite posūkio į Langviką. Už Langviko pagrindiniu naujo asfalto keliu važiuoti apie 5km, ir prieš kelio pabaigą (laivų prieplauka) sukti į dešinę. Tai žvyrkelis, pažymėtas ženklu „pėsčiųjų trasa“. Už kilometro dviejų ten sočiai vietos, kempingo pradžią žymi atviras šlagbaumas ir namukai – karavanai. Vietos palapinei ieškoti toliau. Koordinatės – N 60°03,215′ E 24°33,880′.

Soti vakarienė, suomiškas alus ir saldus miegas. Ankstyvą rytmetį jau buvome kelte į Taliną.

Parašykite komentarą