Alandai VI diena – šiandien kimba

Iš ryto pasitiko lietus, kėlėmės vėlai. Ką veikti per lietų, kai niekur neskubi? Žinoma miegas – vienas iš geriausių užsiėmimų. Pusryčiavome kartu su „trolių mumių“ šeimynėle. Taip praminėme kempinge apsistojusius suomius: tris storulius broliukus ir ne ką kūdesnę jų mamytę.

Labai norėjau paskutinį kartą Alanduose pažvejoti ir sugauti pietums žuvies. Planas pavyko. Žuvys kibo taip, kad paleidinėjau didesnes nei po 100g. Ešeriai dieną nekibo, pagavau tik du. Po tiltu srovėje maitinosi labai daug kitų žuvų. Bet jos maitinosi vabzdžiais ir siūlomus dirbtinius masalus ignoravo. Labiau už blizges jos domėjosi švino gabalu prieš sukriukę. Ir jį atakuodavo!

Važiuodama dviračiu, Skaistė atrado raudžių susitelkimo vietą. Jų ten tiek, kad per porą valandų kibirą galima pritraukti! Plūdę ir kabliuką turėjau, o štai masalo – ne. Kol persidariau iš spiningo plūdinę meškerę, Skaistė Brando miestelyje nupirko kukurūzų. Prasidėjo žaidimas „meti – trauki“. Šiandien kimba beprotiškai. Raudės nuo 50g dydžio, bet trejos buvo ir 400-500g. Greitai žaidimo taisykles pakeičiau į „trauki – paleidi“. Po valandėlės dingo azartas, per lengva tas kvailas žuvis suvilioti. Paėmiau penketą didesnių ir penketą mažesnių žuveliokų, kitus paleidau. Aš išvaliau, Skaistė iškepė. Kirtom pietums tiek, kiek tilpo. Ir dar vakarienei liko!

Po sočių pietų Skaistė nuėjo į kempingo administraciją pakalbėti dėl rastos piniginės. Pažiūrėję į turinį nustatėm, kad savininkė yra vienos iš Alandų salų gyventoja. Kempingo šeimininkas sakė, kad moteris buvo užsukusi ir ieškojo pamestų dokumentų. Pasisekė jai! P.s grįžus namo Skaistė gavo padėkos žinutę už gražintus daiktus.

Atsisveikinome su Brando ir išvažiavome į Ava salos prieplauką. Dviratininkus vijosi debesys. Buvom pasiruošę lietui ir krepšiai buvo aptraukti apsaugomis. Atstumas nedidelis, tik 11km. Todėl lietus neišgąsdino, tik keli lašeliai švelniai paglostė.

Atplaukę į Osnas uostą pro objektyvą apžiūrėjau prašmatnų katerį. Akį taip pat traukė ir keletas krosinių automobilių. Ryte kempinge mačiau panašiai paruoštų suomiškų mašinų. Turbūt netoliese vyko vietinės reikšmės automobilių krosas. Bendrai tai išskirtinė technika čia, Alanduose jau nebestebino. Keltuose ir šalia jų apstu baikerių su prašmatniais čioperiais, ne pirmą dešimtmetį menančios amerikietiškos retro klasikos. Džipai, autobusiukai, limuzinai, karavanai, dragsteriai, karo laikų motociklai. Ko tik tai nori…

Atplaukėm į Kustavi. Opel vėtrą radom stovinčią ten pat, kur ir palikom. Kempinge laukė nedidelis nusivylimas – vakarinis saunos darbo laikas jau pasibaigęs. Ką gi, teks laukti ryto, kad pasikaitinti prieš kelionę namo.

Sumąstėm, kad dar būtų gerai pasivažinėti be svorio. Vakaras atrodė visai tam tinkamas. Saulė leidžiasi apie 11 valandą, laiko buvo į marias. Kitame kempingo pusiasalio krašte apžiūrėjome prieplauką. Ant kranto stūkso didžiulis medinis laivas, paverstas restorano interjeru. O už vandens akį traukė puikių akmeninių kolonų sienelė. Uolos tinkamos laipioti. Prieš savaitę atvykus kempinge mačiau kompaniją, kuri dėliojosi alpinistinę įrangą. Galbūt kada nors…

Pralėkę nuo Kustavi 10km atsidūrėme ant didžiulio tilto, jungiančio salas. Priešais mus atsivėrė nuostabus vaizdas – didžiulis aukštis virš vandens ir neaprėpiami toliai, kuriuos raudonai dažė besileidžianti į jūrą saulė. Pamatyti saulėlydį Alanduose – retas atvejis. Nesutikom nė vieno kempingo su kerinčia vakarine panorama. Bet kaip paskutiniam vakarui tokį vaizdą labai užskaitau!

Taip nesistengdami per dieną pramynėm 50km. Grįžę į kempingą sutikom pulkelį rusų ir vieną radom savo tautiečių palapinę. Visai smagu po savaitės išgirsti lietuviškų balsų.

Parašykite komentarą