Andrius Smirnovas – klubinė ideologija yra stipriausia! Interviu II dalis

Galim judėti prie alpinizmo mokyklos reikalų, turiu porą klausimėlių. Kada startavo Montis Magia alpinizmo mokykla ir kokia buvo pradinė vizija šio projekto?

–          Pradžia tai nebuvo kaip mokyklos. Pradžia irgi buvo, kai tu darei vieną iš veiklų – mokyti žmones technikos, kad jie galėtų dalyvauti varžybose ir keliauti kelionėse. Ir taip ir buvo – startavo grupė ir aš toj grupėj sakydavau, kad aš turiu kažkokią patirtį ir aš ją galiu atiduoti. Aš nesu super, man irgi yra tobulėjimo dalykas – mokyti. Aš neatsimenu kelintais metais, bet man atrodo kokiais 2003, prieš dešimt metų kažkur.

O gal turi apytikslius skaičius, kiek žmonių jau baigė pirmą kursą?

–          Dabar yra taip. Aš spėju, kad 300 žmonių jau turi būti, gal net ir daugiau. Reikėtų pažiūrėti – failą aš turiu, neskaičiavau dar. Nes dabar yra 24-ta grupė ir kiekvienoj grupėj būdavo ne mažiau, praktiškai 10. O kai kuriose būdavo 16. Gaunasi, kad virš 300 tai tikrai.

Puiku! O koks procentas baigusių žmonių gilinasi toliau į alpinizmo žinias, patys eina į žygius, organizuoja ekspedicijas?

–          Čia būdavo, greičiausiai kaip žmonės ateina, ir savo tikslus sako. Vieni degdavo šituo ir pasilikdavo tam sporte, laisvalaikyje. Ir dar vienas dalykas, pavyzdžiui, paskutinius įvertinimus padariau. Jeigu žmonės nori, kad juos įtraukti – reikia pasirūpinti, neužtenka tik kursų. Montis Magia niekados nebuvo klubas. Ir kadangi nebuvo klubas – žmonės nežinodavo, kur eiti po to. Tai drąsiausi nueidavo į kitus klubus, susikurdavo dar kažkokių klubų. Ir mes visą laiką sakydavom – kad galit nueiti kažkur ten ir ten, vykti į keliones ir turiadas, ir taip toliau. Dabar mes suvokėm, kad reikia kokybiškiau tai daryti. Yra planas, kad bus ne tai, kad klubas, bet kažkokia sistema, daugiau palaikys žmones ir ugnį juose, ir gal procentas tų pasiliekančių bus dar didesnis. Tai čia paskutiniai veiksmai, kur yra instruktoriai (alpinizmo mokyklos instruktoriumi gali tapti kiekvienas, baigęs kursus). Ir dabar bandom padaryti, kai mokymai baigiasi, vyksta treniruotės, kurias koordinuoja instruktoriai, ir žmonės turi galimybę visą laiką treniruotis.

Kiek kartų per metus vyksta mokymai?

–          Nedaug, galima sakyti per metus gaunasi trys grupės maždaug pirmo kurso ir viena antro kurso.

Gal teko bendrauti su tais, kurie po kursų į kalnus nebevažiuoja?

–          Dažniausiai tai yra tie žmonės, kurie sužinojo tokią informaciją, kad jiems tai yra per sunku. Yra toks procentas žmonių. Yra žmonių, kurie pasibandė, pradėjo keliauti, jiems buvo įdomu, bet pasikeitė, pavyzdžiui, darbo padėtis, šeimyninė padėtis. Yra toks procentas žmonių irgi.

Kalnais jie nenustoja domėtis?

–          Yra… gal kita pusė neleidžia, ką aš žinau. Tokių įvairių yra versijų. Antras dalykas, kad yra žmonių, kurie neatrado drąsos, kad kažkur nueiti ir jie padarė sau tokį tarpsnį be nieko. Ir tada grįžti yra sunku labai. Galvoja, kad jie turėtų kažką žinoti ir jiems yra nejauku. Tas nėr gerai.

LLSA

Noriu pasiteirauti apie Lietuvos laipiojimo sporto asociaciją, tu jos kūrėjas. Kokiais tikslais ji buvo sukurta, kokia buvo pradinė vizija?

–          Galima sakyt iš pradžių aš netgi buvau stabdytojas šito dalyko, ta prasme – asociacijos. Startavo. Buvo trys miestai, kuriuose yra kažkokios galimybės laipioti. Kaunas, Vilnius ir Klaipėda buvo (moksleivių saviraiškos centras). Mes (LUK Vilnius) gan aukštą kartelę diktavom, ten būdavo į mus jau lygiuodavosi ir sakydavo – nu va, reikia asociaciją steigt. Aš sakau – „nereikia asociacijos steigt, kam jinai mums reikalinga?“ – „Nu, yra bendri tikslai“. Aš sakau – „ar tikrai mes jau subrendom tam?“ Nes, sakau – „kai asociacija įsisteigs, tai prasideda papildomai dar veikla, kuri tūrėtų būt kryptinga ir svarbi“. Tai aš atsimenu kokių pusę metų tokio stabdymo buvo iš manęs tikrai. Be reikalo dalykas negali susikurti. Nes būna dažnai asociacija įsisteigia ir jinai miršta. Nes realiai visiems atrodo – va įsteigsi organizaciją ir savaime kažkas bus. Nebus… tiesiog sau prisidarysi daug veiklos, čia faktas. Po to visi taip kirba, kirba ir atrodo taip po truputį šnekantis visi suprato, kad tikrai jos reikia tam bendrumui ir lygio kėlimui, tokių bendrų tikslų. Realiai asociacija yra bendrinimas, visi sueina ir daro bendrą, stiprų dalyką. Ir matosi, kad visi taip pasiryžę. Praktiškai įkūrėjai buvo trys klubai, trys miestai. Asociacija ir susikūrusi ne fiziniais asmenim, o yra grynai klubų asociacija. Šiuo metu trijų klubų. Jos ideologija yra klubinė ideologija. Aš net ir sakiau, kad klubinė ideologija yra stipriausia! Negu pavienių žmonių… Nes klubas prisiima tam tikras atsakomybes ir darbus padaryt asociacijai. Atsakomybę turi ne asmenyje, o klube. Ir tada klube kiekvienas, kas ten atsiranda valdžioj, pradeda apie tai vis tiek galvot. Ir tai ilgai išlieka. Tas leido asociacijai ištiktųjų nemažai nuveikti. Iš tikrųjų kuo gerai pasigirti, kad klubai iki šiol draugauja gerai, visiškai nėra konkurencinių dalykų kažkokių. Konkurencija vyksta tokia sveika: kas geriau varžybas padarys ir taip toliau. Ir visi miestai kažkada buvo lyderiai. Tiek Vilnius kažkada buvo lyderis, tiek Vilnių aplenkę ir kauniečiai buvo, ir klaipėdiečiai tam tikrais dalykais. Ir tuo žiauriai faina, nes gaunas, kad visi ir lygiaverčiai, visi kažko gali mokytis ir tobulėti. Tas mūsų LBT (Lietuvos boulderingo taurė), susikaupė etapai. Jie iš tikrųjų išaugo į aukštą lygį. Paruošia žmonių, paruošia jų supratimus apie sportą ir jau dabar mes pavyzdžiui šnekam apie rinktines. Be abejo veikla, jeigu jinai turėtų kažkokį finansavimą rimtesnį, valstybės paramą, tai gal būt per tiek laiko (asociacija startavo nuo 2008 metų) būtų susikūrę dar rimčiau. Bet kadangi nėra finansavimo, viskas savanoriškais principais, tai gaunasi tiek, kiek yra padaryta. Mums yra gerai. Ir niekas nestovi, niekas negreitėja – pagal galimybes žmonių ir klubų, žinai. Dar laikomės principo – jeigu nori, kad asociacija gyventų, turi gerai klubas gyventi. Tai visi klubai stengiasi dalintis „know how“, rūpesčiais visokiais, vienas kitą palaikyti. Labai geras yra projektas asociacijos, kur mes gavom Europos paramą, čia nesumeluosiu, apie 300 tūkstančių litų. Montis Magia buvo verslo organizacija, kuri įdėjo 60 tūkstančių litų. Turėjo asociacija indėlį turėti. Neturėjo… 10 žmonių buvo apmokomi. Į kiekvieną žmogų buvo įdėta po 20 tūkstančių litų. Įvertinimas šito mūsų rezultato yra 5 balai. Tai reiškia, mes turėjom pirmą projektą, nebuvom jam taip pasiruošę, kad iš jo padaryti efektą dar didesnį. Bet nebuvo taip, kad nebuvo efekto. Praktiškai kiekvieno klubo žmogus buvo, kiekvienų miesto klubų, ir dar buvo paimti žmonės iš kitų miestų, iš dar neegzistuojančių klubų. Ir jie irgi savo įnešė kažkokių dalykų. Jie iki šiol mąsto apie tuos dalykus, daro, vadinasi viskas ok.

Kiek dabar klubuose, gal kurie ir nepriklauso asociacijai, yra laipiojančių, besitreniruojančių laipiotojų?

–          Realiai tai sunku pasakyt.

Kiek Vilniuj yra? Gal pagal miestus galima paskaičiuot apytiksliai?

–          Nu visur greičiausiai skaičiuojami žmonės nuo 100 iki 200, kiekvienam klube.

Kaip sparčiai auga laipiotojų kiekis?

–          Galima sakyti, kai startavo klubai, tai labai sparčiai padaugėjo. Bet jie praktiškai padaugėja iki kiekvieno miesto salių resurso. O tai reiškia, mes susidūrėm su kita problema. Tiek Montis Magia, tiek Miegantys drambliai, jie turi savo sienelę, plotą, kur gali surinkti žmonių. Daugiau ten negali susirinkti žmonių. Ir mes dabar turim infrastruktūros problemų, paprasčiausiai būtų daugiau žmonių, bet stabdo realiai resursai. Pavyzdžiui dabar Klaipėdoj atsidarė Scala Dream‘as (irgi taps asociacijos nariu), ir galima sakyt klaipėdiečių dabar per du klubus gali padaugėti. Klaipėdoj gali būti, kad tuoj bus žmonių 400 laipiojančių, nu tarkim. Ir „apkraus“ savotiškai Kauną, Vilnių… dėl to, kad tiesiog atsirado galimybės. Stabdo grynai resursai.

Kodėl žmonės užsikrečia laipiojimo sportu?

–          Čia labai gera alternatyva daugeliui žmonių. Marketingo principu – labai geras sportas: tavo kūnas ir tu jį gebi valdyti, su juo laipioti. Daug kas pasirenka vietoj sporto klubo.

Gal tada gali atskleisti, kokie yra artimiausi asociacijos uždaviniai per kelis ateinančius metus?

–          Dabar pagrindinai dalykai yra rinktinė. Norim pradėti formuoti ją. Ir net buvo pasirinktas akcentas. Yra pas mus suaugusių sportininkų, kurie startuoja Europos, Pasaulio čempionatuose. Bet jie nebus prioritetas. Prioritetas bus vaikai. Ir nuo jų formuosime pagaliau rinktinę su istorija. Nes vyresniuose žmonėse įdiegti rinktinės nario supratimą ir etiketą yra žymiai sunkiau, negu vaikuose. Ir mes šiais metais paskelbsime jau rinktinę kitiems metams, įvairių vaikų amžiaus grupių. Jie turės tam tikras galimybes ir pareigas.

Juos vešite į čempionatus?

–          Bus tiesiog aptarta. Net dabar, galima sakyt, startai vyksta. Bet bus jau tokie su teise dėvėti maikutę, atstovauti ir t.t. Rinktinės narys, jis yra pagerbtas ir jis turi būti aukštos klasės. Tas bus formuojama, ir kai prasives kelios kartos, bus normalu. Buvo bandymai rinktines daryti iš suaugusių. Tai labai sunku, nes kiekvienas turi labai sunkų supratimą ir jis dažnai kišdavosi su esamais finansais. Visi pasižiūrėdavo, pasaulyje kaip yra. Kokioj austrų, prancūzų rinktinėj. Tai Lietuvoj to pasiekti dar oho.

Gali dar prasitarti apie kitus Montis Magia ar laipiojimo asociacijos projektus, kuriuos ruošiat?

–          Visi asociacijos nariai mąsto apie tą problemą, kad visus sustabdė infrastruktūra. Ir mes šnekamės. Labai sudėtingas ir ilgas klausimas, turintis daug etapų. Ir dabar realiai beveik visi klubai sprendžia infrastruktūros dalyką ir galima sakyti, jeigu taip nuoširdžiai, tai artimiausi, tiek tolimesni planai. Pagal kiekvieno galimybes, mes tuos dalykus pasieksim ir kiekvienam mieste atsiras didesni sienų plotai. Tiek Vilniuj, tiek Kaune, tiek Klaipėdoj.

O kaip galvojat sudominti tada mažesnių miestelių gyventojus, per mokyklas? Gal per fizinio lavinimo pamokas laipiojimas bus kaip alternatyva krepšiniui ir futbolui?

–          Čia yra labai tolima vizija. Nes iš tikrųjų yra tokia praktika, kad mokyklos niekada negali įsirengti pakankamo ploto. Va Mažeikiuose „sustartavus sienai“, aš žurnalistams pasakiau tokią frazę – kad yra pats tas minimumas, kuriame galima kažką uždegti (ta prasme siena). Nes yra tarsi mokyklose padaroma sienelė, atrodo ir nemažai kainavo, bet jos plotas yra netinkamas  pavyzdžiui treniruotis, daryt varžybas. O tada gaunasi, kad tu prarandi esmę, variklį – viskas… Dėl to kaip ir yra tolimose vizijose, per mokyklas kažką turi daryt. Bet turi surasti galimybes, nes mokykla negali finansuoti. Turi surasti galimybes kažką pasiūlyti, kad jie pasidarytų iškart normaliai. Jeigu bus ten ugdomas koks nors treneriukas kažką daryti, tai jis turi turėti pakankamai gerą priemonę (laipiojimo sienelę).

Jis turi būti iš LSLA, kažkokius mokymus praėjęs?

–          Ir tas. Bet sakau, laipiojimas nesivystys be sienelių gerų. Čia faktas. Be gero ploto sienelių, normalaus ploto, kur jauties pakankamai erdviai, kur galėtum tobulėt. O maži tokie „training boardai“ tai visiškai…

Gerai, tai judam į pabaigą ir dar vieną dalyką pajudinam. Apie klubelius, užsiminėm truputį. Egzistuoja daug visokių outdoor klubelių, susiburia žmonės, bet jie dažniausiai pradeda po kelių metų virti savo sultyse, kažkaip nieko neišsivysto. Gal tu iš savo patirties arba stebėdamas situaciją žinai, kokias jie daro klaidas, ir kaip apie save galėtų pranešti visuomenei, ir parodyti, kad ta veika, kuria jie užsiima iš tikrųjų yra faina ir teikia naudos sveikatai, laisvalaikiui?

–          Vienas dalykas – tai yra taip, kad kiekvienas klubelis gali neturėti tikslų išeiti į visuomenę. Jis tipo turi uždarą ratą draugų ir vis dėl to yra uždaras. Tai čia gal normalu. Bet jeigu yra klubelis, kuris nori ir jo veiklos principuose ir tiksluose yra didėti, populiarėti ir kažką rodyti į viešumą, tai man atrodo dažniausios klaidos yra kad visi tik įsivaizduoja, kad klubelis yra organizacija. Visą laiką turi būti kaip versle. Man vat žvakių darymas jėga, pats dalykas. Jis iš karto kalba apie rezultatą. Ir visus tai žavi iš kart. Visi dega ta idėja – žvakių darymas yra jėga! Bet kad žvakę padaryti, procesas dar irgi yra mielas. Kad žvakė būtų daroma, yra tas vadinamas administravimas, organizacijos valdymas, tam tikri principai. Tai apie šitą niekas nepagalvoja, nu mažai pagalvoja, ir dėl to, kad mažai pagalvoja, visi susiduria su nepakeliama rutina. Tenka tą dalyką žmogui, kuris tuos dalykus suvokia, kurį laiką tempti. Paskui jis pervargsta ir susiduria su tuo, kad jis vos ne vienas viską daro. Ir čia matau pagrindinę problemą visų užgesusių ir… Turi žinoti, kad egzistuoja rutina, ir tu ją turi padaryti. Arba tu ją turi padaryti, arba turėti „team‘e“ tą supratimą. Ir iš karto, prieš kuriant, tą sudėlioti. Jeigu susidėliosi, pasiryši, pašnekėsi su žmonėm… Visi turi įsivaizduoti, atversti tą kapeikos pusę, kur yra „back“. Yra, yra toks dalykas.

Paskutinis klausimas. Kokia Montis Magia sėkmės paslaptis?

–          Geras klausimas. Nu vienas dalykas, kad mūsų komandoje yra labai daug skirtingų žmonių. Tai leidžia būti ne vienakrypčiais, o tokiais įvairiapusiais, paliesti įvairias sritis. Tai yra vienas dalykas. Daugelis iš mūsų net per tą ilgą darbą ir rutiną, tikrai yra sunkių momentų, vis tiek dar neužgeso tomis idėjomis. Jos kaip ir buvo, išliko ir buvo žadinamos, ir jos iki šiol vežą, dėl to mes patys mielai darom ten kažkokius renginius, to renginio pasekoje įsivaizduodami ir savotišką naudą. Naudą tiek sau, tiek kitiems. Ką aš žinau, čia geras klausimas…

Aišku, svarbiausia duoti naudą kitiems. O žmonės tegu atsirenka. Dėkui už interviu. 

Pareišk savo nuomonę, su kuo norėtum kito interviu?

Kiti Rasiaus paimti interviu

Andrius Smirnovas: Kuo daugiau „šokėjų“ perviliosi į kalnus, tuo daugiau bus fainos chebros! Interviu I dalis

Aivaras Sajus

Edita Nichols – Uksaitė

Kristina Masevičiūtė ir Virginijus Purvys

Saulė Žukauskaitė

Ernestas Markšaitis

Vilimantas Petrašiūnas

Parašykite komentarą