Andrius Smirnovas: Kuo daugiau „šokėjų“ perviliosi į kalnus, tuo daugiau bus fainos chebros! Interviu I dalis

Džiugu jums pranešti – startuoja nauja rubrika „BlogamOre interviu„. Rasius kalbina nusipelniusias outdoor kultūrai asmenybes, kurios dalinasi savo įžvalgomis ir negaili patarimų. Jei tau kyla klausimas – nuo ko pradėti, įsiklausyk į jų žodžius. Pirmasis interviu įrašytas su Andriumi Smirnovu. Visus Andriaus nuopelnus Lietuvos outdoor kultūrai būtų sunku ir išvardinti. Jis įkūrė Montis Magia, jis pirmasis LLSA (Lietuvos laipiojimo sporto asociacijos) prezidentas, jis Montis Magia uolų laipiojimo salės ir alpinizmo mokyklos įkūrėjas, jį žino kiekvienas kalnietis, be jo neturėtume Vilnius Challenge multisporto varžybų. Pirmyn – skaitom, taikom sau, dalinamės, komentuojam!

I dalis. MONTIS MAGIA

Pagal specialybę tu esi programeris. Kodėl metei samdomą darbą ir įkūrei Montis Magia? Kas pastūmėjo kardinaliai pakeisti veiklos sritį?

–          Vienas dalykas – veiki tai, ką nori veikti ilgą laiką. Kitas dalykas – tai ką nori veikti, yra didelė kūryba. Kūryba vienas iš svarbiausių dalykų, labai smarkiai veda. Aš kai programeriu buvau, ten irgi buvo kūrybos. Tai kaip ir viskas tvarkoj – darbas kaip darbas. Kažką kuri, kažką palaikai. Bet jis toks rutininis tampa… greičiausiai dėl to, kad užsidirbtum pinigų. O kai kažką mėgsti daryti – tai darai žmonėms. Kai ką darai idėjoms, kai ką darai ir pinigams, aišku. Bet malonu daryt!

Su kokiomis didžiausiomis problemomis susidūrė Montis Magia pradžioje? Kokie sprendimai padėjo tas problemas įveikti?

–          Pagrindinis dalykas – tai rinkos nebūvimas. Mes kai startavome, tai laipiotojų ir mėgstančių šitą dalyką buvo nedaug. Ir pavyzdžiui, kai darėm verslo planus, kažkokius skaičiavimus ir įsivaizdavimus ir taip toliau, iš tikrųjų buvo labai sudėtinga numatyt, kaip kas bus ir realiai mes ne tik nežinojom, kaip mums dirbti, mes tik įsivaizdavom. Ir realiai pirmuosius metus, pirmus trejus metus ir pirmus penkis metus tai galima vadinti bulviakasiu, žemdirbyste. Dažniausiai tu atradinėji ir pradedi suvokti, ką žmonės gali. Pavyzdžiui, pas mus laipiojimo salė pradėdavo dirbti nuo 8 val. ryto. Po mėnesio ar kelių suvokėm, kad to nereikia.

Kiek žmonių ateidavo laipioti 8 ryto?

–          Tai taip ir būdavo – ateidavo pora žmonių, ir jais džiaugdavaisi, ir su jais dirbdavai. Suvokdavai, kad viskas kaip ir nuoširdžiai, tau negaila nuo 8 ryto dirbti dėl tų dviejų žmonių. Nes jų (laipiotojų) yra mažai. Tuo metu, kai prieš 10 metų mes startavom, laipiotojų buvo nedaug, ir iš jų kažką darėm. Bet po to suvokėm, kad mes pervargstam ir mūsų entuziazmas krenta. Turi būti pailsėjęs, dar labiau kurti, pastoviai burti žmones, uždegti šituo dalyku. Mus tai mokė suprasti tos rinkos dalykus, kad turi startuot vakare. Arba kai vaikai po mokyklos pirmieji ateina.

Tikriausiai vienas iš pagrindinių dalykų buvo laiko planavimo įrankius panaudoti, kažkokias gudrybes įdiegti tame reikale.

–          Nu jo, vienas dalykas, kad mūsų komandoj buvo žmonių, kurie yra dirbę ir „normalų“ darbą, pavyzdžiui programuotoju ir t.t. Kažkokios darbo priemonės buvo sukurtos, sistema t.t. Ir kažkokie bendri darbo principai, jie gali persikelti. Bet jie vis tiek turi savo niuansų. Iš tikrųjų pradžioj tai buvo mūsų darbo priemonės labai paprastos ir elementarios. Viskas yra kompiuterizuota ir mes paprasčiausias ofisines priemones naudojom (Excel‘ius, kad planuotis laikus, planuotis veiklas, planuotis darbus – parašyti kada jis pradėtas, kada pabaigtas, kiek jo procentų padaryta). Ir tą reikėjo daryt, nes kai veikla vystoma, tu tik sustosi planavęs – paprasčiausiai šito nebus. Ir mes ilgą laiką, galima sakyt kokius penkerius metus suvokėm, kad mes gyvenam „ugnyje“. Ugnis tai reiškia, kad tu sugalvojai ir darai po mėnesio. O dabar mes dažniausiai darom, kaip normalios įmonės – prieš rudenį suplanuojam visus kitus metus ideologiškai. Po to, kažkiek finansiškai – krytis. Ir po to jau reaguoji – lengva priimti politinius sprendimus, ypatingai jeigu padidėja komanda ir veiklos apimtis. Pradžioj tai yra tavo, vieno dviejų žmonių – tu gali gan greit sureaguot. Kuo daugiau žmonių arba kuo daugiau klientų – šakės, kaip sunku sureaguoti į tokius dalykus. Reikia planuotis. Jeigu, pavyzdžiui, susiplanavai kažką tai vasarą – rudeniui, tai jeigu rudenį kažką organizuoji, tai dažniausiai negalvoji, kad reikia jau planuoti žiemai. Būdavo taip – žiemą tu nieko neveikdavai. Iš esmės gaunasi pastovus procesas. Darai dabar, tai ką suplanavai prieš tai, ir dabar planuoji, kas bus ateity.

O programinę įrangą tam naudojat ar užtenka googlo kalendoriaus?

–          Anksčiau net nebuvo to googlo kalendoriaus, naudojom nemokamas Open Office programas. Ir tinklapį užkūrėm, labai paprasta programėlė su katalogų sistema. Buvom programeriai, tai patys šiek tiek persidarėm. Ir iki šiol dar yra. Dabar mažiausiai norim kišt rankų ir norim, kad kažkas mums padarytų.

Ką tu galvoji apie tokius žmones, kurie visą gyvenimą riečia nugarą, užkalinėja pinigus, žaloja sveikatą, neturi laisvo laiko ir gale gyvenimo supranta, kad daro visai ne tą, ką norėjo? Gal turi kokių patarimų tokiems žmonėms?

–          Labai lengva pasakyt – daryk tą, ką mėgsti! Žmonės, kurie daro ką mėgsta, labai lengva jiems tai ištarti. O išgirsti tą gan sunku, galbūt. Bet jie suvokia, savo realybėje negali prieiti prie šito dalyko. Nes paprasčiausiai trūksta drąsos. Nes iš tikrųjų sunku, kai mūsų mentalitete yra skaitomi prestižiniai darbai – sėdėti banko ofisuose, ten kažką „krūto“ daryti. Nors gali suvokti, kad tu gali dirbti elementarų, nepopuliarų darbą nerealiai gerai. Šitą (nuostatą) labai sunku pramušti. Jei aš patarinėčiau, sakyčiau – tikrai fainas jausmas yra daryti tai, ką nori. Visada, kai darai tai, ką nori, tu susidursi ir su rutina. Bet tu daug ką pateisini rezultatais, vaisiais – tai žiauriai faina būna. Kaip žengti žingsnį? Aš paprasčiausiai pasakyčiau – pamėgink laisvalaikio veiklas padaryti arčiau to, ką mėgsti. Arba paieškoti to. Žmonės kartais bijo pabandyti net. Sėdi koks nors technokratas, bet jis suvokia, kad gerai dainuoja. Ir jis net nenori pabandyt, tiesiog. Vadinasi jam reikia išeit iš tos aplinkos, palikt savo draugus, kurie jį baksnos pirštais ir pabandyti padainuoti toj aplinkoj, kurioj jis ten nori. Realiai jis gali pamatyt, ką gali daryt. Ir lygiai taip pat outdoor‘inėj veikloj – yra daug sričių. Pavyzdžiui, užsienyje matosi: daug žmonių, daug sveikos ir įdomios konkurencijos, vieni kažką padaro, kiti daro. Ir tas labai iškristalizuoja kryptis, žmonės būna pasineša ant kažkokios srities ir žiauriai gerai daro… Realiai bent pabandyt tą padaryt yra jėga!

Žymiai geriau gaunasi, tai kas tau patinka, nei tai ko nemėgsti.

KELIONĖS

Kokią dalį tavo gyvenime užima kelionės?     

–          Anksčiau tai labai daug būdavo. Bet supratau, kad man labai patinka mokyti žmones, atiduoti informaciją, kurią turiu. Gyvenime esu susidūręs su tokiom problemom – man buvo sunkiau prieinama informacija. Ir kadangi man sunkiau buvo prieinama informacija – esu ištobulėjęs. Būtų man informacija prieinama greičiau – būčiau dar kitoks. Ir suprantu, kad nesu tiek egoistas. Šitoj vietoj žiūriu taip: nuo manęs arba nuo tų, kurie turi patirtį, perduoti informaciją kad atsirastų žmonės, kurie dar geriau kažką daro. Ir aš labai mėgstu, kai atsiranda kažkokių outdoor‘inių krypčių specialistai. Jie tada daro gerai, man žiauriai patinka.

Kuo daugiau pats duodi, tuo daugiau atgal gauni?

–          Jo, taip gaunasi. Kai sėdi kalnietiškoj outdoor‘inėj srity, suvoki – kuo daugiau „šokėjų“ perviliosi į kalnus, tuo daugiau bus fainos chebros!

Super! Kada tu pradėjai keliauti ir kas tave pastūmėjo į keliones?

–          Aš VGTU turistų klube pradėjau. Į univerą ėjau, ten buvo klubelis, pakvietė. Buvo du skelbimai: į Žemaitiją šliuožti su slidėm, po egle pabūt ten savaitgalį, arba varyt į Karpatus. Aš žiemos žiauriai bijojau, nesveikai bijojau. Atėjau ir tėvams sakau – „varysiu savaitgalį su klubeliu tokiu į tą žygelį“, – tėvų taip atsiklausdamas. Bet dar pasakiau, kad buvo va Karpatai, bet pinigų neturiu, tai va į šitą. Tai jie man davė tuos du šimtus kažkiek tai litų, sako – „Varyk į Karpatus“.

Kuriais metais tas buvo?

–             Čia buvo 1997. Ir aš išvariau pirmą kartą į kalnus. Ir kosmosas… Aš kai pamačiau, kad yra reljefas. Aš pirmą kartą gyvenime pamačiau tokį reljefą! Ten Karpatai yra kalvos didelės, net ne kalnai. Bet šakės – man jau viskas, užbūrė. Ir nuo to momento minimum trys kelionės į metus. Į kalnus įvairių tipų, ir daugiausiai pradžiai buvo turizmas. Ir labai džiaugiuosi tuo, kad turizmas. Aš manau, kad turizmas turi būti etapas žmogaus „universalo“, kuris nori kalnuose gerai jaustis. Tenai mane išmokė ištvermės, ūkio dalykų, išgyvenimo dalykų, ir įvairiom sąlygom orientuotis labai gerai. Tai dabar aš esu kitoj srity ir tuos dalykus iki šiol naudoju.

Tai tu dabar jau 15 metų keliauji kasmet ir ne po vieną kartą?

–          Jo! Kai kuriais metais, kai Montis Magia startavo, buvo pas mus principas rinkti žmonių būrį ir imti tą rinką. Toks vienas iš tikslų Montis Magia – populiarinti sportą, laisvalaikį. Populiarinimas reiškia, kad tu tiesiog darai veiklas, darai galimybes ir žmonės tuo naudojasi, buriasi. Buvo momentai, kad per metus keliaudavau net po septynis kartus.

Savo ideologiją skleidei per keliones. Jėga! Tu augini sūnų ir dukrą, pradėjai su jais keliauti. Ką galėtum pasakyti tiems, žmonėms, kurie galvoja kad su vaikais, kol nepradeda į mokyklą eiti, kelionės neįmanomas?

–          Iš esmės keliauti galima, normalu. Aišku, tu turi jausti, kad tai gerai. Nes jei tai darai bijant… Gali keliauti net su mėnesio vaiku, pusės metų vaiku. Mes su Gerardu, man atrodo kai jis buvo pilve penkių mėnesių, užkopėm į viršūnę. O kai buvo mėnesio, jau irgi varėm berods į Lenkiją, Jurajskij parką. O po to iš viso, jo pirmi du metai – tai vienos kelionės. Ir Tailandas, ir Prancūzija, ir Turkija. Jis jau turi du pasus!

O kokius tu dažniausiai girdi žmonių atsikalbinėjimus, dėl ko su mažais vaikais negali keliauti? Kas jiems trukdo? Gal gali paneigti tą dalyką?

–          Ne, yra sunkumų. Tu turi žmogų, kuriuo turi rūpintis. Nuvažiuoji – ten ligos, visokiausi dalykai. Turi žiūrėti. Bet realiai neapsisaugosi nei čia nuo jų… Man tai sunku pasakyt kažką. Kai žmonės sau kažko neleidžia, tai sunku pasakyt. Iš tikrųjų, tai viskas įmanoma padaryt!

Noro reikia, pasiryžimo?

–          Aišku, kitas dalykas kai su vaiku keliauji, nebus taip – kad tu viską darai tik sau. Į tą turi atkreipti dėmesį. Bet šiaip tai viskas labai įmanoma!

Tu daug kraštų aplankęs, gal turi tokių, į kuriuos niekada nevarysi? Kurios šalys atbaido kažkuo tai?

–          Greičiausiai tai yra vieta, kur gali grėsti tam tikri pavojai. Kur tu realiai jaustumeisi pažeidžiamas. Pavyzdžiui karo zonos. Tai stabdo. Nes tikrai gali būti ten „nekontroliuojamas“. Afrikoje daug egzotiškų kraštų, ten tu vienas gali nuvažiuot, bet su vaikais pamastytum. Pavojus gali grėsti ne tik tau, bet ir vaikui. Didelė rizika pagrobimų, dar kažko. Labiausiai tai ne šalis stabdo: tu nagrinėjies, su kokiom problemom ten gali susidurt. Vienus stabdo būna ligos, bet ligos tai čia yra toks niuansas. Kai nuvažiuoji į Rytus, maliarijų visokių bijai… Karo veiksmai man patys baisiausi. Bet kur įdomu ir gali nuvaryt ten. Nepatinka, kur labai didelė rizika saugumo atžvilgiu.

Gali papasakoti apie technologijas, kuriomis naudojiesi kelionėse, kalnuose. Kokius elektroninius prietaisus tempiesi?

–          Šiaip mažiausiai tempiuosi. Aš jau nuo „brezento“ laikų startavau (labai džiaugiausi, kad nuo to startavau), ryšio priemonių beveik iš vis nebuvo. Pirmos ryšio priemonės – „mobiliakai“. GPS‘ą aš labai retai naudoju, man atrodo kelis kartus naudojau, kai buvo super komercinė kelionė. Aš dar be savo orientavimosi gebėjimų norėjau užtikrintumo turėti.

Popierinis variantas labiau patinka?  

–          Jo, bet šiaip iš tikrųjų tos priemonės svarbios. Racijos buvo sekantis dalykas, kai pradėjau lipti sienomis. Susidurdavai su tokiais dalykais, kad negirdi kolegos ir kartais grėsdavo pavojus, ir greičiui, ir viskam. Tai racijos tada atsirado – gera priemonė. Dabar kaip aš įsivaizduoju, yra įdomu prietaisai, kraunami nuo saulės kolektorių. Aš to dabar ieškausi, formuojuosi tokį naują „setup‘ą“. Bet čia yra naujas priėjimas, priklauso nuo tipo kur tu keliauji ir ko tau reikia. Pavyzdžiui aš jeigu būčiau koks nors fotografas, man turbūt labai daug reikėtų laikmenų, kompo ir kažkokių tokių dalykų. Aš apie tai galvočiau. Man mažiau šito reikia, man faktų reikia. Mano fotoaparatas yra delno dydžio, jis filmuoja, neperšlampa, po vandeniu gali būti ir viskas – man to užtenka. Bet kokybei – fotografas pasakytų…

Gal turi svajonių šalį, kur nori nuvaryt arba tik svajoji apie tai (nežinai kada tai bus)?

–           Tikrai norėsiu aplankyti visas tolimesnes šalis, bet dabar greičiausiai kai kurie veiklos dalykai sustabdė. Aš noriu aplankyti Islandiją, Grenlandiją, Kanadą, Pietų Ameriką, Australiją ir greičiausiai dar Madagaskarą. Bet aš šitą trupučiuką atidėjęs, nes veiklos dabar stabdo.

O gal tu planuoji grįžti į žiemos žygius slidėmis, jei paminėjai Grenlandiją?

–          Aš nesakiau, kad iš jų išėjau. Tiesiog dabar sveikatos būklė man leidžia daryti fiziškai kitokius dalykus. Pavyzdžiui aš galiu lipti sudėtingesnę kategoriją (kalnuose uolinius maršrutus) ir aš tuo mėgaujuosi. Po to su amžiumi greičiausiai gali būt, kad aš norėsiu vėl į turizmą grįžti.

Gerai, apie keliones baigiam.

Andrius Smirnovas – klubinė ideologija yra stipriausia! Interviu II dalis

Parašykite komentarą