Audra gimtadienio proga ir 400 nepamirštamų kilometrų Latvijos pajūrio dviračiais

Lygiai prieš metus sumąstėme Joninių proga nuvažiuoti dviračiais į Liepoją. Laukinis Latvijos pajūris tąkart stipriai sužavėjo. Kada ten sugrįšime buvo tik laiko klausimas. Skaistė darbo grafiką susidėliojo taip, kad gimtadienio proga gavo laisvą savaitę. Nuo pirmadienio iki penktadienio. Smalsu, kokie Baltijos pakrantės vaizdai šiauriau Liepojos, buvo ne tik man. Ir pagyrų apie Ventspilio grožį girdėjau ne vieną. Šį kurortą ir pasirinkome savo tikslu. Nuo Palangos iki Ventspilio apie 200 km plentu. O tai reiškė, kad turėsime minti iki 100 km per dieną, bet ne tik asfaltu. Tai buvo naujas iššūkis abiems. 

Pirmadienis Palangoje. Kambarių nuomininkų atrodo kad yra daugiau nei poilsiautojų. Vieno pasiūlymo sulaukiame ir mes, kol ruošiame dviračius kelionei. Po pietų pajudėjom. Tarp Palangos ir Šventosios sustojome patikrinti jūros. Šlapia ir vėsi, tarsi ne vasarą. Latvijos sieną kirtome pajūry už Būtingės. Keliukas klaidus ir pernai sukėlė nemažai rūpesčių. Bet atmintyje gerai išliko. Daugiausiai problemų pridarė įkyrios musės ir du metrus išaugusi žolė, kuri gausiai prisivėlė į galinius ratus. Nuo pirmos lietuviškos Latvijos sodybos (lietuviai čia viską susipirkę) galėjome atsikvėpti, keliukai lengviau pravažiuojami. Už pirmo latviško Nidos kaimo randame patvinusį kanalą ir paskendusį pelkėse kelią. Pievom pasivarinėjom dviračius ir išvažiavimą nesunkiai radome. Toliau keliukai iki Papės eina pievomis ir miškais, todėl stojame prie jūros atsikvėpti ir išsimaudyti. Jei Lietuvos pusėje vanduo buvo vėsus, tai kaip pavadinti jį čia? Kojas gelia, kaip ežere balandį ar spalį… Savo poelgiu lysti į jūrą nustebinome du nuogalius, prie kopų gaudžiusius įdegį. Vienas jų nuėjo patikrinti, ar vanduo nesušilo.

Papėje užsukome į svečius, bet šeimininkų Zemzari sodyboje neradome. Miname toliau, į mišką. Musės įžulios, o uodai agresyvūs. Net patikimi repelentai sunkiai padeda. Skaistė neištveria. Niekaip negali atsikratyti musėmis, kurios labai domisi Labanore prieš savaitę gautomis žaizdomis (nutarkuotos alkūnės ir keliai ant akmenuoto asfalto). Sukame iš miško į pajūrį ir miname toliau bangų taškomu pakrantės smėliu.

Nakvynės ieškome pajūryje už Jurmalciems kaimelio. Gražiausias pajūrio kopų vietas okupavę skruzdėlės. Pagaliau randame smėlį be skruzdėlynų, statome palapinę. Visai netikėtai, tarsi A.Hičkoko filme, geltoną palapinės tentą pradeda atakuoti maži skraidantys vabaliukai! Ir su neregėtu entuziazmu. Stebime šį fenomeną besileidžiančios saulės fone. Lietuvos pusėje vakarinis dangus įgauna tamsiai violetinį atspalvį. Toks kontrastas gali būti ne prieš gerą…

Po vakarienės išsitiesiame palapinėje ir… nakties diskoteka prasidėjo. Tik didžėjumi prie pulto šį kartą buvo perkūnas. Palapinę užsiūbavo, o tentą atakavusius mažus vabaliukus pakeitė dideli lietaus lašai. Žaibavo visą naktį… šviesos muzika taip stipriai „kalbasino“, kad miegoti buvo neįmanoma. Jautėmės visiški bejėgiai mamos gamtos rankose. Aplinkui nebuvo aukštesnių objektų už mūsų palapinę, o šalia gulintys dviračiai galėjo pavirsti žaibolaidžiais. Nemalonios mintys vis lindo į galvą ir stichijai aprimus vijo lauk miegą. Išvyti neigiamas emocijas padėjo minčių keitimo dėsnis ir tikėjimas šviesiu rytojumi, vis tik esame gamtos vaikai. Tokia gavosi nepamirštama Skaistės gimtadienio dovana…

Antra diena tokių ekstremalių išbandymų nežadėjo. Dėl sustiprėjusio vėjo rytas buvo nevasariškai šaltas, dangus apsitraukęs tamsiais debesų kamuoliais. Tingėjosi lįsti iš palapinės, bet apsivilkę striukes ir ilgas kelnes, pusryčiavome ir ardėme stovyklą. Po audros pajūrio smėlis buvo drėgnas. Klimpo dviračio ratai, važiavimas pakrante buvo žiauriai sunkus. Ir dar prieš vėją! Iš buff’o susikonstravau šalmą, kad ausų nenušalčiau. Po kelių kilometrų suradome išvažiavimą į asfaltą. Pasiekę Liepoją, pasipildėme vandens ir maisto atsargas. Skaistė kažkokiu būdu pametė odometro magnetuką nuo stipino. Negalėjome matyti nuvažiuoto kilometražo ir greičio. Susiradome dviračių parduotuvę. Vietinis meistrelis už 5 litus (latų neturėjome) ant stipino uždėjo naują magnetą.

Oras pasitaisė ir į Paviluostą mynėme kaitinant saulei. Kelio būklė labai prasta, asfaltas kaip po karo… Lopas ant lopo. Penktą valandą, numynę virš 60 kilometrų pasiekėme dienos tikslą – pajūrio miestelį Paviluostą. Turizmo informacijos centre (TIC) prisirinkome nemokamos medžiagos, net Lietuvių kalba buvo! Vietoje ir bankomatas. Nulėkę į žuvies krautuvėlę nusipirkome menkę. Rūkytos žuvies kainos mažesnės maždaug dvigubai, nei Kuršių Nerijoje. Turėjome kelias valandas apžiūrėti Paviluostą. Nerealius miestelis: jaukus, ramus, švarus. Pamėgtas banglentininkų. Čia įsikūręs šaunus serfingo klubelis. Yra du kempingai, nedidelis uostas upės žiotyse. Ir Statoil degalinė ant upės kranto.

Kol laukėme grįžtančios namo ponios Vairos, spėjome ne tik pavalgyt, paragauti vietinio alaus, bet ir susipažinti su jos augintine katyte Balta. Radome ne lovą, kaip priimta couchsurfing’e, bet visą namuką su pirtimi, dušu. Vakare sulaukėm 59 metų dėstytojos (dėsto Liepojos universitete) ir floristės Vairos. Mašiną ji buvo prisikrovusi ąžuolo šakų, skirtų Joninių vainikams pinti (Ligo Jani latviai švenčia 3 dienas – jiems tai didžiausia metų šventė, kaip lietuviams – Kalėdos). Padėjome iškrauti ir sumerkti į baseiną. Greitai radom ir bendrą rusišką kalbą, susibičiuliavome. Vaira pavaišino kepta lašiša su agurkų salotom ir savo gamybos saldumynais. Besišnekučiuojant laikrodžio rodyklės persivertė per dvyliktą. Uh, kaip faina svečiuotis tokiuose namuose!

Trečia laukė kritinė diena. Kita stotelė – Ventspilis, galutinis kelionės tikslas. Tik viena mažytė problemikė – iki jo 70 km. Paviluoste labai patiko, nusprendėme čia pasilikti dar vienai nakčiai. Sumanėme padaryti tai, ko dar nesame darę… Numinti 156 kilometrai – diena buvo sunki ir ilga…

Sportinės MTB sėdynės pritrynė šiknas, todėl sutarėm stoti dažniau nei kas valandą, bet trumpom pertraukėlėm. Kas antrą darėm ilgesnę, per kurią užkąsdavom. Palaikydami tempą į Ventspilį atvarėm maždaug per keturias valandas.

Turėjome lankstinuką su miesto žemėlapiu, orientuotis buvo lengva. Ventspilyje puikiai išvystytas dviračių eismas, daug parkų su neregėto mastelio daiktais ir kitokių aktyvių ar pasyvių poilsio zonų. Miestas šviežias ir švarus, tačiau neturi senamiesčio, kaip Liepoja. TIC yra tame pačiame pastate, kaip ir keleivinių keltų terminalas. Ten išgirdome ne pačią geriausią naujieną – nebekursuoja keltai į Saremos ir Gotlando salas. Labai gaila, nes mąstėme kitą kartą kaip tik ten keltis su dviračiais. Geresnė žinia, kad Venspilyje vasarą gausu visokių kultūros renginių. Pavyzdžiui liepos mėnesį čia vyksta jubiliejinis dešimtasis karvių paradas. Apžiūrėjome afigieną Ventspilio sporto centro laipiojimo sienelę, norėtųsi tokios Lietuvoje!

TIC sužinojome neturistines vietas, kur galima pigiai ir skaniai pavalgyti. Susiradome venstpiliečių pamėgtą valgyklą. Vienas populiariausių latvių nacionalinės virtuvės patiekalų – karbonadas. Jie kiek neįprastos formos, susukti į ovalą, o viduje slypi bonusas.  Susigundėme paragauti su marinuotu agurku. Fantastiškas! Latviškos sriubos nelabai kuo skiriasi nuo mūsiškų. Mėgsta jie šaltibarščius, ir net šaltą burokėlių sriubą, kurią ragavo Skaitė. Aš užsisakiau bulvienę su frikadelkom.

Po sočių pietų Ventspilyje liko įgyvendinti paskutinį reikaliuką – nusipirkti ir suvalgyti Skaistės gimtadienio tortą. TIC nurodė prekybos centrą. Kas galėtų geriau išrinkti tortą už smaližę jubiliatę? Prisispaudę kartoninę dėžę ant bagažinės palengva riedėjome miestelio gatvėmis į paplūdimį. Radome apžvalgos bokštą, ten užlipę ir kirtome skanųjį mėlynių tortą su žėle!

70 km atgal į Paviluostą neatrodė tokie patrauklūs. Pro siauruko bėgius radome išvažiavimą iš miesto. Eismas buvo intensyvus, jokio malonumo važiuoti. Už 12 km stojome pasipildyti vandens atsargas. Nusukus į P111 kelią situacija stipriai pagerėjo. Kita stotelė buvo Užavos bravoras. Paragavau firminio gyvo alaus, dar vieną butelį paėmiau vakarui. Latviai irgi žino, kas yra „miltalinis“, ir kas yra teisingas alus. Stebėjome, kaip braliukai užsipirkinėja Joninėms. Mažiau trijų bambalių po 5 L niekas nesinešė. Ne veltui stovėjo parduotuviniai vėžimėliai – virš 10 bačiokų atsibostų nešioti!

Nors laikinus namus Paviluoste pasiekėme po 21 valandos, Vairos dar nebuvo. Nutarėme nepiktnaudžiauti svetingumu, ant primuso pagaminome grikių košę su tušonke. Pavargusiai Vairai keli šaukštai, užgerti tamsiu gyvu Užavo alumi, irgi patiko. Po didžiosios dienos lūžom poilsio. Taip ir nespėjau pafotkint Latvijos pajūrio perliuko.

Ryte pasikeitėm kontaktais. Atsisveikinę su miela šeimininke ir jos augintine Balta, mynėm į Liepoją. Beveik neturėjom kelioninio maisto. Poilsio stotelėje nuėjau į kitą kelio pusę paskaityti skelbimo. Hm, pasirodo šeimininkai parduoda kaimiškus pieno produktus. Už 40 santimų gavom Boržomi butelį, užpildytą šviežiu riebiu ir atšaldytu pienu. Sustoję kaimuko parduotuvėje bandelių neradome, bet užtat sutikome lietuvę pardavėją. Moteriškė išsipasakojo tautiečiams, kaip čia Latvijoje jai gyvenasi. Pasiklausę ponios, nusipirkome didelį kapšą sausainių. Prisėdę prie krautuvės ant kelmelio ir suvalgėme, užgerdami pienu.

Į Liepoją radome trumpesnį kelią per pramoninį priemiestį, kuriuo pirmyn nevažiavome. Parduotuvėje nusipirkome ledų pasmaližiauti, o pietums dešros su pomidorais. Pasipildę vandens atsargas (parke netoli pajūrio yra geriamo vandens čiaupas) mynėme lygiu ir kietu paplūdimio smėliuku. Tikras malonumas važiuoti pajūriu, kai ratai neklimpsta! Temperatūros stulpelis buvo perkopęs 20 laipsnių, pravažiavę nudistų pliažą stojom poilsio. Tokioj šaltoj jūroj vasarą dar nesimaudžiau, bet kito būdo atvėsti ir nebuvo! Vėjas pasisukęs į jūros pusę, bangavimo beveik nėra – nieko baisaus. Po maudynių ir pietų kopose užsnūdom valandėlei.

Važiuoti pajūrio smėliu buvo gana patogu ir lengva. Pakeliui kelis kartus stojome pasirinkti audros išmesto ant kranto gintaro. Keista tokia nauja patirtis – tarp kriauklių ir žolelių ieškoti mažų geltonų kruopelyčių. Bet žinok, kai randi, azartas užvaldo. Tarsi grybautum! Pakrantėje mėtėsi ir daugiau visokių keistų audros išmestų daiktų. Vertingiausias radinys – plasmasinis termosinis kavos puodelis. Gaila tik, kad be dangčio.

Taip ir numynėm stovyniuodami iki Jurmalciems kaimuko. Po karštos dienos labai norėjosi kokio skanaus gėrimo ir deserto, bet parduotuvė čia dirba iki 17 valandos ir jau buvo uždaryta. Pamačiau, kad kaimo vyrai ruošia rūkymui pagautas jūros žuvis. Šalia stovėjo kibiras nupjautų plekšnių, menkių ir otų galvų. Deja, išrūkytų parduoti neturėjo. O gal ir nenorėjo… juk vyskta pasiruošimas Joninėms!

Nakvynės stojome pajūryje tiesiog paplūdimyje. Dangus ir vėjas nieko blogo nežadėjo, todėl dar vienos audros nesitikėjome. Kai vėjas pučia į jūrą, lįsti į mišką visai nesinori. Ten laukia ne tik erkės, vabalai ir musės, bet ir alkani uodai kalavijus galanda. Nuraminau Skaistę, kad jūra palapinės neužlies. Miegojome fantastiškoje aplinkoje, kokių 30 metrų nuo jūros, vienui vieni. Ilgai žiūrėjome, kaip saulė leidžiasi į jūrą ir danguje piešia keisčiausius paveikslus. Tokių keistų spalvų derinių retai pamatysi…

Penktadienio rytas buvo paskutinis šioje keistoje išbandymų kelionėje. Iki Papės mynėm pačius sunkiausius kilometrus į krantą išmestais akmenukais. Ratai dažnai klimpo, daug ruožų teko dviračius prasivaryti. Apie 6 km nuo Papės link Liepojos nerekomenduočiau važiuoti pačiu jūros pakraščiu. Geriau sukti į žvyrkelį link miško.

Paskutiniai kilometrai nuo Šventosios iki Palangos buvo lengviausi. Visai kitas greitis! Jau tapo tradicija Palangoje pavalgyti Luizos kavinėje. Pakeliui į namus užsukome į svečius. Išvakarėse pasveikinome dėdę Joną ir tetą Janę. Tai buvo puikus sumanymas – pataikėme kaip tik į iškūrentą pirtį! Pramynėme daugiau kaip 450 kilometrų per penkias dienas. Štai tokia paprasta ir nepamirštama gavosi kelionė. O daugybė naujų patirčių neleis jai paskęsti tarp kitų pasivažinėjimų!

Parašykite komentarą