Aukštumų ligos I dalis. Ką privalai žinoti, keliaudamas į kalnus?

Pirmas Skaistės straipsnis apie kelioninę vaistinėlę sulaukė nemažo jūsų susidomėjimo. Todėl BlogamOre vis daugiau dėmesio skirsime savarankiško keliavimo patarimų, įrangos bei aprangos pasirinkimo ir medicinos temoms (nes lietuviško kokybiško turinio beveik neegzistuoja). Šias sritis išmanome geriausiai, todėl tikime kad sukaupta patirtis pravers ne vienam keliautojui ar kalniečiui. Skaistė tęsia medicinos temą apie kalnų ligas.

AUKŠTUMŲ LIGOS (HIGH ATITUDE ILLNESS)

Skiriamos trys aukštumų ligų formos:

  1. Ūmi kalnų liga (Acute Mountain Sickness AMS)
  2. Aukštuminė plaučių vandenligė (high altitude pulmonary edema HAPE)
  3. Aukštuminė smegenų vandenligė (high altitude cerebral edema HACE).

EPIDEMIOLOGIJA, RIZIKOS FAKTORIAI

Maždaug 25 % keliautojų, kurie pakyla aukščiau 2500 m, pasireiškia aukštumų ligos požymiai. Susirgimų dažnis atitinkamai didėja kylant aukštyn. Kai kuriems asmenims simptomai gali pradėti vystytis pasiekus  tik 1500 m aukštį.

Tikimybė susirgti priklauso nuo kopimo greičio, užkopto aukščio, aukščio, kuriame asmuo miega (dar vadinamo miegojimo aukščio), bei individualių žmogaus organizmo savybių. Tikimybė susirgti didėja, jei ankstesnio žygio metu sirgote, esant dideliems fiziniams krūviams, pervargus organizmui, sergant kai kurioms širdies ir plaučių ligomis. Kai kurie literatūros šaltiniai teigia, kad  asmenys, vyresni nei 50 metų, turi mažesnę tikimybę susirgti kalnų liga nei jauni stiprūs individai. Lyginat suaugusius ir vaikus, tikimybė susirgti yra maždaug vienoda. Moterims susirgti aukštumine plaučių vandenlige (HAPE) tikimybė yra  mažesnė nei vyrams (tačiau  patikimais, randomizuotais tyrimais tai neįrodyta),  o tuo tarpu ūmia kalnų liga (AMS) ir aukštumine smegenų vandenlige (HACE) tikimybė susirgti vienoda. Įvairių genetinių faktorių sąveika ir gyvenamosios aplinkos sąlygos greičiausiai ir nulemia tikimybę susirgti ar priešingai atsparumą šioms deguonies stygio sukeltoms ligoms.

Reikia išskirti tokius aukščius:

  • 2000 – 3500 m (aukštai). Būdingas švelnus hipoksijos laipsnis;
  • 3500 – 5500 m (labai aukštai). Vystosi ryški audinių hipoksija (ypač miego, fizinio krūvio metu ar susirgus aukštumų ligomis);
  • Virš 5500 m (ypač aukštai).  Net ilgas aklimatizacijos laikas nepadės prisitaikyti, būdinga progresuojantis savijautos blogėjimas.

PATOFIZIOLOGIJA

Hipoksija yra pagrindinis aukštumų ligą sukeliantis veiksnys. Atmosferos slėgis ir deguonies parcialinis slėgis (PaO2) staigiai krenta kylant aukštyn nuo žemės paviršiaus. Tuo tarpu deguonies koncentracija ore išlieka ta pati – 21 procentas. Tačiau dėl sumažėjusio parcialinio slėgio, įkvepiamas atitinkamai mažesnis deguonies kiekis. Organizmas turi įdėti daugiau pastangų, kad gautų reikiamą deguonies kiekį, t.y. dažniau ir giliau kvėpuoti. Tai ypač pastebima fizinio krūvio (kopimo) metu.  Aplamai fizinio krūvio metu oro trūkumas yra normalus reiškinys, tačiau dusulys ilsintis turi greit praeiti. Aukštumose gilesnis ir dažnesnis kvėpavimas yra labai svarbi prisitaikymo savybė. Yra svarbu vengti visko, kas gali kvėpavimą slopinti, pavyzdžiui alkoholis, migdomieji. Tačiau nepaisant padidinto kvėpavimo dažnio ir gilumo, dideliuose aukščiuose  neįmanoma išlaikyti normalaus deguonies kiekio kraujyje.

ATMOSFEROS SLĖGIO IR PaO2* PRIKLAUSOMYBĖ NUO AUKŠČIO

Aukštis                     Atmosferos slėgis                      PaO2

(mm Hg)                          (mm Hg)                (jauno, sveiko asmens)

0 m (jūros lygis)                  760                                  90 -95

2800 m                                543                                     60

6100 m                                356                                     35

*PaO2 – arterinio kraujo deguonies parcialinis slėgis.

Deguonies parcialinis slėgis labiau krenta  keliaujant į šiaurę. Barometrinis slėgis taip pat atitinkamai svyruoja priklausomai nuo sezono (žiemą žemesnis), oro sąlygų, temperatūros.

Tačiau hipoksija nėra vienintelė priežastis. Ūmią kalnų ligą (AMS), tiesiogiai ar ne, provokuoja ir kiti faktoriai susiję su kilimu aukštyn. Aplinkos temperatūra krenta vidutiniškai 6,5 laipsnių Celsijaus kas 1000 m kylant aukštyn. Tai didina deguonies poreikį išlaikyti reikiamai kūno temperatūrai. Ultravioletinių spindulių skvarba padidėja 4% kas 300 m kylant aukštyn. Tai didina aklumo nuo sniego, saulės nudegimų, odos vėžio riziką. Dehidratacija (skysčių netekimas) yra dažna problema. Esant hiperventiliacijai  dėl padažnėjusio kvėpavimo, prakaitavimui dėl padidėjusio fizinio krūvio skysčių netekimas reikšmingai padidėja. Tuo tarpu apsirūpinimas tinkamu geriamu vandeniu kylant aukštyn  pasunkėja (reikia tirpdyti sniegą, ar ledą).

Pakilimo metu miego arterijos kūne esantys chemoreceptoriai  fiksuoja nukritusį PaO2 slėgį ir atitinkamai stimuliuoja hipoksinį ventiliacinį atsaką. Tai yra žmogus pradeda dažniau kvėpuoti, dar kitaip vadinama hiperventiliacija. Reikia nepamiršti, kad dažniau kvėpuojant, žmogus netenka daugiau skysčių. Žinoma  PaO2 pakyla, tačiau tuo pačiu metu sumažėja arterinio kraujo anglies dioksido parcialinis slėgis (PaCO2). Padidėjęs anglies dioksido kiekis kraujyje yra pagrindinis signalas smegenims, kad jau laikas įkvėpti. O sumažėjus jo kiekiui kraujyje, poreikis įkvėpti susilpnėja (deguonies kiekio sumažėjimas yra daug silpnesnis dirgiklis smegenims, ir veikia kaip galutinis kritinis slenkstis). Kol jūs nemiegate organizmui daug lengviau palaikyti normalų kvėpavimą. Tačiau miego metu šitas PaO2 ir PaCO2 slėgių svyravimas sukelia naktinį periodinį kvėpavimą, dar kitaip vadinamą Čein-Stokso kvėpavimą. Vadinamasis periodinis kvėpavimas susideda iš normalaus kvėpavimo ciklų, kurie palaipsniui lėtėja, tada seka kvėpavimo sulaikymas, o toliau pereina į padažnėjusio kvėpavimo ciklą, pereinantį  į normalų.  Kvėpavimo sulaikymas gali tęstis iki 10 – 15 sekundžių. Šis kvėpavimo tipas dar nereiškia, kad žmogus susirgo aukštumų liga. Aklimatizuojantis būklė gali pagerėti, bet gali  šis naktinis kvėpavimas išlikti iki pat nusileidimo. Be kitų aukštumų ligų simptomų  šis kvėpavimo tipas yra normalus reiškinys aukštumose. Tačiau šis periodinis kvėpavimas gali sukelti daug nerimo ir baimės, kai:

  • žmogus pabunda kvėpavimo užlaikymo fazėje ir suvokia, kad buvo nustojęs kvėpuot;
  • žmogus pabunda kvėpavimo padažnėjimo fazėje ir galvoja , kad jam trūksta oro ir prasideda HAPE;
  • pabudęs žmogus suvokia, kad jo palapinės kaimynas nustojo kvėpuoti (kvėpavimo sulaikymo fazėje).

Pirmais dviem atvejais palaukus kelias minutes, kvėpavimas susinormalizuos. Trečiu atveju, palapinės kaimynas galiausiai įkvėps, tačiau tokie periodinio kvėpavimo ciklai greičiausiai tęsis tol, kol jis nepabus. Jei periodinis  kvėpavimas yra ypač varginantis, acetazolamido skyrimas (įprastinė 125mg  dozė vieną val. prieš miegą) gali padėti.

Dėl hiperventiliacijos  vystosi respiracinė alkalozė ir sutrinka kraujo PH (šarmų, rūgščių balansas), tačiau organizmas maždaug 24 valandų bėgyje stabilizuoja PH, padidindamas bikarbonatų išskyrimą iš inkstų su šlapimu. Iš to seka gausesnis šlapinimasis.

Kadangi PaO2 yra sumažėjęs dėl atmosferinės hipoksijos, o cirkuliuojančio kraujo tūris sumažėjęs dėl dehidratacijos, padidėja cirkuliuojančių katecholaminų kiekis, kuris sukelia širdies dažnio, spaudimo ir venų tonuso padidėjimą. Šį tachikardinį atsaką  galima  panaudoti apytiksliam įvertinimui kaip gerai žmogus aklimatizuojasi. Pradžioje dideliame aukštyje žmogaus pulsas pabudus pakyla 20 ar daugiau procentų, bet po savaitės aukštumose, pulsas turėtų nukristi iki beveik normalaus lygio.

Hipoksija taip pat padidina plaučių kraujagyslių kontraktiliškumą (susitraukiamumą), atitinkamai padidėja spaudimas plaučių arterijoje bei smegenų kraujo cirkuliacija.  Kad padidėtų deguonies transportavimo pajėgumas kraujyje, greit vystosi hemokoncentracija (kraujo kūnelių – eritrocitų  padidėjimas), kurią sukelia padidėjęs eritropoetino kiekis. Pastarasis padidėja jau kelių valandų bėgyje, atitinkamai aktyvuodamas naujų raudonųjų kraujo kūnelių padidintą gamybą  jau po 4 – 5 d. Padidėjusi 2,3 – difosfogliceratų (2,3 – DPG) gamyba pastumia deguonies – hemoglobino disociacijos kreivę į dešinę, tuo pagerindama deguonies atpalaidavimą audiniuose, ir  priešinasi alkalozės ir hipokarbijos (sumažėjus CO2) sąlygojamam  kreivės poslinkiui į kairę. Kapiliarų  tankis skeleto raumenyse taip pat didėja.

Hemokoncentracija taip  pat didėja dėl padidinto išskiriamo šlapimo kiekio  aukštumose, nes inkstai pradeda išskirti daugiau skysčių iš organizmo. Tai susiję su organizmo bandymu atstatyti PH (Šarmų, rūgščių balansą). Todėl gausesnis šlapinimasis aukštumose yra natūralus reiškinys. Ir jei taip nėra, vadinasi jūs geriate per mažai skysčių arba jūsų  organizmas dar neaklimatizavosi.

Šie adaptacijos procesai yra labai efektingi. Kai kurie asmenys turi labai gerai išvystytą adaptacinį mechanizmą: pasak vieno literatūros šaltinio penki iš dešimties 1947-1993 m. užfiksuotų asmenų,  skridusių „kiškiais“ komercinių lėktuvų ratų šachtose, išgyveno. Skrydžių aukštis siekdavo 11 900metrų, kai tuo tarpu asmenys  būdavo be deguonies kaukių.

Vis tik tikslus kalnų ligų vystymosi mechanizmas nėra pilnai aiškus. Paskutinai tyrimai leidžia manyti, kad visiems žmonėms aukštumose vystosi smegenų edema mažesnio ar didesnio laipsnio. Atliktuose  branduolinio magnetinio rezonanso tyrimuose visada stebimi pakitimai, tačiau juos labai sunku išdiferencijuoti, ar tai edema dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumo, ar  stebima hiperemija (padidėjęs kraujagyslių užsipildymas krauju). Viena iš naujesnių hipotezių  teigia, kad  AMS gali būti susijusi su asmens pajėgumu kompensuoti susidarančią smegenų edemą. Jei smegenų skysčio cirkuliacija tarp galvos ir nugaros smegenų yra gerai išvystyta, smegenų skystis gali nusidrenuoti sukeldamas toleruotiną edemos laipsnį, ir susirgimo tikimybė yra daug mažesnė.

Jei turite klausimų, rašykite į komentarus. II dalyje išsamiai panagrinėsime 3 pavojingiausias kalnų ligas.

II dalis – Ką turi žinoti, kad tavo draugo neištiktų mirtis?

III dalis – Kiti susirgimai ir prevencija – kaip išvengti?

IV dalis – Medikamentai, mitai apie Diamox ir 3 auksinės taisyklės

Parašykite komentarą