Chamonix – kalniečių Palanga!

Šamony. Neprisimenu, kada pirmą kartą išgirdau šitą pavadinimą. Prisimenu tiek, kad tai buvo žieminėje Zeleno pleso Tatrų chatoje. Dar labiau nustebau sužinojęs, kad Šamony rašosi Chamonix. Nieko sau, pusė raidžių neatitinka! Kiekvienam alpinistui šio miestelio pavadinimas turi būti žinomas. Būtent Chamonix daugiau nei prieš 150 metų prasidėjo alpinizmo raida. Dažnam miestelis žinomas ir kaip aukščiausio Vakarų Europos taško Monblano papėdė. Čia atvyksta ir apsistoja kopiantieji į kalną.

Visą rytą ramybės nedavė telefonas. Koks velnias jam užėjo… kai taip norisi sapnuoti? Antras skambutis privertė mobilų paimti į rankas, nespėjau atsiliepti. Pamačiau tik, kad numeris neatpažintas. Trečias bandymas prisiskambinti buvo sėkmingas. Julius kėlėsi keltuvu link dienos maršruto ir dėstė savo planus.

Šalia kempingo eina autostrada, tai miegui nelabai padėjo. Išsivartėm iš palapinės, susirinkom daiktus ir su boruže nudardėjom iki receptiono (taktinis manevras, kad nemokėti už pusę nakties). Čia vyko dušų ir tulikų valymo darbai, bet šeimininko dukra apiformino ir leido statytis palapinę. Pasirinkome vietą kiek arčiau dušų ir tulikų mazgo. Įsikūrėme ir papusryčiavome. Buvo jau gerokai po pietų, reikėjo greitai mastyti dienos planą.

Daug nesukę galvos, nusprendėme pasivaikščioti aukštyn ir apžvalgyti Chamonix apylinkes. Žemėlapio neturėjome. Kempinge radau prancūzišką žurnaliuką, skirtą Monblano kalnų maratonui. Šią savaitę kaip tik vyksta garsusis renginys – kiekvieno kalnų bėgiko svajonė. Kalnai čia civilizuoti, turėtų užtekti ir informacinių lentelių šalia takų.

Nusitaikėm į Aiguille du Midi smailų bokštą ir žemyn nuo Monblano nutysusį ledyną. Kažkas keisto ir nepaaiškinamo atsitinka, kai patenku į kalnus. Karštą vasaros dieną atsidūrus kalnuose kaip magnetas traukia šalčiu alsuojantis ledynas.

Užsiropštę vertikalų kilometrą, suradome nuošalią vietelę ant bedugnės krašto su pasakiška panorama. Pietums geresnę vietą sunku įsivaizduoti. Stiprėjantys vėjo gūsiai nuo ledyno nešė gaivų orą. Bet vis tankesni debesys prarijo kalnų viršūnes ir tai nieko gero nežadėjo.

Pailsėjusios kojos pradėjo rinkti naujus metrus. Tačiau gavom pirmus lašus ir pasukom žemyn. Žinau, kaip pavojinga gali būti leistis šlapiais akmenimis… Pasiekėm kempingą… šlapi iki paskutinio siūlo!

Kempinge susitikome su Juliumi. Po bendros vakarienės išėjome į pasižvalgyti į vakarinį Chamonix gyvenimą. Tiksliau pasakius tai norėjom nusipirkti vyno. Parduotuvės jau buvo uždarytos, bet restoranai, picerijos ir kabakėliai dirbo.

Miestelis pasipuošęs ir išsireklamavęs, panašu kad Monblano kalnų maratonas viena iš svarbių švenčių. Tiesa, startą pražiopsojom. Mėgavomės vynu.

Kitą dieną varėm laipioti sportinių multipitch’ų. Savo laipiojimo batelių nepasiėmėm, todėl su Skaiste išsinuomojom. Pusdieniui kainuoja 4 eurus, ne tiek ir daug. Tačiau pakilimas keltuvu nebuvo toks pigus. Eidami link uolų ant tako pamatėm gyvatę. Julius negalėjo atsidžiaugti, filmavo, ją erzino.

Pirmą kartą mačiau taip aukštai įtemptą high-line’ą.Nerealus jausmas eiti virve, pakabinta tarp kalnų viršūnių! Kiek tam reikia drąsos? Gailėjausi, kad neturėjau fotiko. Tiek puikių kadrų praleidau.

Julius lipo su jaunu šveduku. Susipažino jie prieš kelias dienas Chamonix. Aš su Skaiste. Palikom daiktus viršuje ir diulferiavom į apačią. Mes nusileidę dvi virves, pradėjom lipti. Kitas ryšys dar dvi žemyn nusileido. Buvo labai sunku per karštį. Po pirmos virvės vos nenutroškau. O gėrimą palikome viršuje. Antra virvė buvo daug greitesnė – labai motyvavo greičiau pasiekti vandenį!

Nusileidę nuo uolų užsukome į gidų centrą. Čia visą alpinizmo istoriją galima sužinoti. Sužinojom orų prognozę. Karštis ir nuovargis darė savo. Nusipirkę maisto produktų ir vyno patraukėm poilsio. Slampinėti po miestelį nebeliko noro.

P.s pasakojimo pradžia.

Parašykite komentarą