Į Nidą su dviračio priekabėle. 2015 sezono atidarymas

Tradiciškai BlogamOre sezono atidarymas pažymimas dviračių žygiu į Nidą. Bene penkis metus taip pasitinkam pavasarį. Išimtis buvo pernykščiai metai, kai Skaistė laukėsi. Tuomet Nidą iškeitėme į šiltesnį kraštą, mėnesį šildėmės Ispanijos saulėje. Kad šiemet tradiciją atgaivinsime, abejonių nekilo. Pavasaris pasitaikė ankstyvas ir gan šiltas. Tik kad tos šilumos apgauti nesusilaikėm ir per anksti ištraukėm ratus į trasą. Dvi valandos dviračiais palei Nerį kainavo dvi savaites snargliuotų priverstinių atostogų. Saulė tuomet visą savaitę tvieskė išsijuosusi, o mes užsidarę karantine praleidom puikią progą. Snargliams išvarvėjus kelias savaites sekėme orų prognozes, o jos kaip tyčia nieko gero nežadėjo. Todėl tik išgirdę apie atplaukiančią šilumos bangą, pasikrovėm autobusiuką ir savaitgaliui išvarėm į pajūrį.

 Eigeris priekabėlėje

Kelionėje be kita ko laukė Eigerio karietos krikštas. Nupirkom ją už valstybės skirtus pinigus gimus vaikui. Geros dviračių priekabos nėra pigios ir gali būti sunkiai įperkamos. Šūdo pirkti nenorėjom, tad teko gerokai pasukti galvą – kaip su turimu biudžetu įsigyti tą karietą. Vadinasi ji Chariot Chinook, siuntėmės iš JAV (parduotuvės nuoroda yra po straipsniu). Kai viena brangiausių rinkoje priekabų su nuolaida parduodama už „pusantro rato“ kainos, papildomų argumentų mums ieškoti nereikėjo. Ir dolerio kursas nebuvo toks aukštas, kaip dabar. Keturis mėnesius tampėmės Chinook‘ą po Pietryčių Aziją. Kitiems rekomenduojam to nedaryti – naujo daikto išvaizda dingo jau po pirmo jungtinio skrydžio. Dabar supratom, kam priekabėlei reikalingas toks aksesuaras, kaip transportavimo krepšys (parduodamas atskirai). Kita vertus karieta išlaikė patį rimčiausią crash testą – nulūžo tik vienas priekinis atšvaitas per 11 skrydžių. Gaila, kad su dviračiu priekabėlės taip ir neišbandėme – Pietryčių Azija tam netinkama.

Orelis šeštadienį – fantastika. Saulė tvieskia, paukščiukai čiulba, uostamiestyje jaučiasi pagyvėjimas. Palikom busiką prie perkėlos į Smiltynę šalia Aurora City viešbučio. Krantinę puošia nauja sutvarkyta aikštelė – gražu. Gretimam plote dygsta naujas terminalas, savo mąsteliu panašus į Talino. Didžiuliai plotai automobilių check-in’ui išasfaltuoti ir nužymėti. Kiba ruošiasi Tallink’as iš Klaipėdos plukdyti į Stokholmą? Antra naujiena – pėstiesiems ir dviratininkams nereikia pirkti bilietų kioske kartu su automobiliais. Pastatytas automatas. Bilietas į Kuršių Neriją kainuoja 0.80 €. Kelte tiek daug dviratininkų dar nematėm (todėl ir mėgstam ne savaitgalius). Kaip ir automobilių. Išplaukė du pilni keltai ir tai visi ratai nesutilpo. Taip, savaitgalį ten jautiesi kaip turistas. Mes kaip nestandartiniai turistai sulaukiame daug žvilgsnių iš pasalų. Aplinkiniai apžiūrinėja nematytą techniką, tačiau retas kuris nusišypso. Kaži ką reikėtų padaryti, kad tų šypsenų matytume daugiau?

Jau penktus metus stebime, kaip keičiasi Kuršių Nerija. Matome, kaip atsiranda ir išnyksta pastatai. Kaip dviračių take atsiranda duobės ir klojamas naujas asfaltas. Kur pastatomi nauji ženklai ir dingsta seni tako ženklinimo stulpeliai. Pamenu paskutinę viešnagę Kuršių Nerijoje prieš pusantrų metų. Važiavom trise vėlyvą darganotą rudenį. Dviese su dviračiais, o Eigeris patogiai įsitaisęs Skaistės pilve. Pirmą kartą tuomet nakvojom ne palapinėje, o įsikūrėm jaukioje palėpėje Nidoje (nuoroda yra po straipsniu). Ta kelionė buvo kitokia. Paskutinis mūsų pasivažinėjimas dviračiais prieš Eigerio gimimą. Ir štai vėl sugrįžtame!

Pirma atkarpa iki Juodkrantės pasitiko su siurprizu. Kad asfaltas baigia subyrėti, tai nieko keisto. Dviračių takas neprižiūrimas dešimtmečius. Jau pripratom prie naujų duobių, miške prikritusių šiukšlių ir dingstančių kilometrus žyminčių stulpelių. Štai ko nesitikėjom – tai rasti ant tako biokuro gamyklos. Sunku įsivaizduoti, kas per atgrubnagiai sėdi prie medienos smulkinimo technikos. Keli kilometrai dviračių tako padengti medienos skeveldromis. O pakelės užverstos nuravėtom sudegusiom pušelėm. Grožis neišpasakytas. Jei koks kreivaplunksnis reporteris pavarytų reportažą, vokiečių turistus iš Nerijos išbaidytų.

Į Juodkrantę per kalną nesiverčiam ir poilsio stojam prie jūros. Radom prie tako išdygusį naują sporto aikštyną. Regiu, kaip vasarą medines štangas kilnos sunkiosios atletikos rinktinė. O kol „kačiokai“ dar nesuvažiavo, po atviru dangumi esanti štanginė šauni vieta padūkti su vaikais. Yra aplinkui staliukai, čiuožykla, supynės ir tulikai greta. Važiuojam toliau. Iki Pervalkos nieko blatno. Takas užverstas miško šiukšlėmis. Su dviračio priekabėle bildėti per prikritusias medžių šakas nėra baisus džiaugsmas. Užtat gera galimybė patikrinti karietos amortizatorius. Važiuojant nelygia kelio danga jie realiai suteikia komforto priekabėlės keleiviams, sugerdami dalį neišvengiamų vibracijų. Numynę 38 ne tokius lengvus kilometrus Pervalkoje prie jūros stojame antro poilsio. Ir čia paaiškėjo, kodėl tie kilometrai Rasiui gavosi tokie nelengvi. Dviračio galinio stabdžio kaladėlė trindamasi į ratlankį baigia susidrožti. Gaunam pamoką – prieš ilgesnį žygį praeiti techninę dviračių apžiūrą. Stabdžiai sutvarkyti, dviratis su priekaba lyg naują variklį gavęs. Nebereikia iš visų jėgų stengtis važiuojant mažais bėgiais. O koks riedėjimas ant laisvų apsukų! Ir dar „nuliovu“ asfaltu, paklotu nuo Pervalkos iki Nidos. Vajetau… pagaliau pabaigė tuos kelio remontus. Pamenu prieš porą metų, kaip reikėjo bildėti per skaldą, išsisukinėti tarp sunkvežimių, traktorių ir asfaltavimo volų.

Nepraėjus ir valandai pagaliau atriedame į Nidą. Marių krantinė rami. Vanduo nesitaško, atrodo kad marios nusekę. Geriausia žinia, kad nereikia statytis palapinės, nes porai dienų apsistosime jaukioje palėpėje. Be abejo, tai vieni iš žaviausių ir apartamentų, kokiuose Lietuvoje teko gyventi. Sename mediniame daugiabutyje suremontuota palėpė – mums jauki lyg savi namai. Pro stoglangį į rytus matosi marios. O per vakarinį – linguojančios ir ošiančios Nerijos pušys. Persipina mistika, harmonija ir ramybė. O kartą pabuvęs tokioj vietoj supranti, kad čia tikrai sugrįši! Kadangi šeimininkai išvykę, keturių kambarių apartamentuose įsikuriame vieni.

Mūsų užpakaliai po 50 km tokie pavargę, kad nusprendžiame antrą dieną dviračių iš sandėliuko netraukti. Pavertę Eigerio priekabą sportiniu vežimėliu išėjome sveikintis su Nida. Sekmadienį gatvės apytuštės, žmonių vienas kitas. Net prieplauka ištuštėjusi, be žvejų. Rytinis lietus išvaikė visus šilumos likučius, o švilpiantis vėjas, pučiantis nuo jūros pusės, siautėjo kaip padūkęs. Ne pyragai švelniai tariant. Pavasaris pavirto kažkuo kitu. Aplankėm Nidos centrą su Maxima, nusipirkom rūkytos žuvies, apsukti ratuką nuo prieplaukos link Parmydžio kopos, prasiėjom palei jūrą ir grįžom prie sėdinčio pamaryje Beno. Čia Eigeris surado žaidimų aikštelę. Užtrukom tris valandas, tokiu oru mums jau užteks. Faina, kai vietoj lindėjimo palapinėj gali sugrįžti į jaukią ir šiltą palėpę!

Nauja savaitė nieko gero nežadėjo. Vėjas pasisuko nepalankia kryptimi ir tapo tiesioginiu priešu. O jam kompaniją palaikė ir lietus. Tolimesnė prognozė buvo ne mūsų naudai. Todėl netempdami gumos išsitraukėm kovinę aprangą (šturmines striukes) ir palikom apsiniaukusią Nidą. Važiavom su vienu sustojimu pajūry prie Juodrantės. Eigeris, gavęs butelį mišinuko ir vežimo apsaugą nuo lietaus, labai neprieštaravo mūsų planams ir 3 valandas prasnaudė. Sunkiausiai sekėsi Naglių rezervato atkarpa pajūriu iki Juodkrantės. Prieš vėją vos galėjom paminti, ir taip ne vieną ir ne du kilometrus. Sustojimą darėm trumpesnį, nei valanda. Nulipus nuo dviračių buvo žiauriai šalta. Rasiui pravertė vilnonės močiutės megztos pirštinės, kurias rado ant kelio kažkieno pamestas važiuojant į Nidą. Kelionę baigėm Klaipėdoje, per dieną kelyje sutikę vienintelį žmogų. Ir tą be dviračio.

Štai toks permainingas gavosi sezono atidarymas. Blogą orą užskaitom. Šį kartą jis tapo nuotykių garantu ir padėjo palaikyti BlogamOre žygių dvasią. Svarbiausia – gera apranga ir neieškoti pasiteisinimų!

[sociallocker id=2985]

Chariot ir kitos dviračių priekabėlės su nuolaida

Aušros palėpė Nidoje

[/sociallocker]

Parašykite komentarą