Kai darai, ką širdis liepia. Interviu su Augustu Kligiu I dalis

Gyvenimas – tai knyga. Kas nekeliauja – skaito tik vieną puslapį. Šv. Augustinas.

Kaip manai, koks žodis geriausiai apibūdintų įdomų pašnekovą? Aš renkuosi patirtį. Jei pažvelgsime į kelionių patirtį, būtų sunku surasti lietuvį, daugiau keliavusį už Augustą. Ne aplankytų šalių sąraše dėjusį pliusus. O ilgus metus su kuprine ant pečių praleidusį kelyje. Du metai Centrinėje Amerikoje, du metai Pietų Amerikoje, du metai Indijoje, Pietryčių Azijoje ir metai Australijoje. Tai toli gražu ne visi kraštai, kuriuos Augustas aplankė kartu su savo drauge Katja. Išduosiu paslaptį. Tai jiedu įkvėpė mane keliauti. Sekiau jų nuotykius ir žavėjausi. Kaip turėdami nediduką biudžetą jie naršo po tolimiausius kraštus. Nebijo nei užkrečiamų ligų ar gamtos stichijų, nei svetimų žmonių ir nepažįstamų kultūrų. 2008 metais Augustas išrinktas Lietuvos Magelanu (metų keliautojo nominacija). Keliaujanti porelė gerai žinoma iš savo klajonių tinklapio, rašyto net 4 kalbomis.

Augustas ir Katja

Sutikti Augustą su Katja buvo viena iš mano svajonių. Ir ji netikėtai išsipildė. Susirašėm per Skype ir važiuojant per Vokietiją vakare užsukome į  Drezdeno priemiestį Heidenau. Augustas mus pasitiko ir pakvietė į savo namus. Katja pokalbyje nedalyvo. Kol mes gurkšnodami arbatą plepėjome, ji migdė mažylį. Jūsų dėmesiui – pirmoji interviu dalis.

– Tu Augustai esi laimingas žmogus, perskaičiau tavo bloge nesenai. Kaip tokiu tapai ir kada?

– Negaliu pasakyti, kad esu laimingas 100%, būna ir sunkių momentų. Bet aišku stengiuosi žiūrėti į gyvenimą iš laimingos pusės . Ir bekeliaujant matyt daug ko išmokau. Paskui prieš kažkur 2,5 ar 3 metus susidomėjom įvairiom dvasinėm temom . Pradėjom klausytis visokių mokytojų anglų kalba. Supratom, kad daug ką, ko jie moko – mes tuo vadovaudavomės keliaudami. Tik nežinojom, kodėl mums įvyksta tai – tas įvyksta kelionės metu? Ir paskui (kai pasiklausai tų dvasinių mokymų) supratom – tai įvykdavo mums todėl, kad mes darėm tai, ką širdis mums sakė daryti. Kad vadovavomės intuicija ir dėl to mums nutikdavo stebuklingi dalykai. Tokie dalykai, kuriuos sunku paaiškinti.

– O kas tau tada yra kelionės?

– Tai jau kaip ir praeitis, bent jau šiuo metu. Dabar jau metus čia gyvenam, tai nuo praeitų Kalėdų niekur nebuvom išvažiavę. Praeitas Kalėdas buvom Lietuvoj. O dabar čia. Bet vis tiek aišku turim širdyje ryšius su kai kuriom šalim. Į kai kurias norime sugrįžti ir jau dabar kai šita žiema artėjo, supratom – turbūt jau kitais metais, kitą žiemą vėl išvažiuosim kažkur, kur šilta. Kad šiltai nužiemoti. Na ir aišku neatmetam galimybės kada nors vėl (galbūt jau dabar trise) kažkur  pakeliaut. Gal ne tiek daug, kaip anksčiau. Vis tiek aplankyt bent tuos žmones, su kuriais susipažinom iš ankstesnių vizitų į kitas šalis.

– Ar gali teigti, kad tavo gyvenimas prasidėjo, kai pradėjai keliauti?

– Nu jo, nes aš kai baigiau Vilniuje licėjų, tai nelabai žinojau ką daryti. Visi stojo į aukštąsias, tai ir aš kažkur turėjau įstoti. Matematika buvo vienintelis dalykas, kuris patiko. Tai įstojau į matematikos fakultetą Vilniuj. Ir kadangi informatika tuo metu buvo karšta specialybė, tai nusprendžiau, kad noriu mokytis informatiką ir mane ten priėmė. Bet vis tiek kažkaip buvo nei šis, nei tas. Toks jausmas kad darau, ką visi daro. Bet pirmas semestras baiginėjosi ir man mama parodė skelbimą, kur buvo kvietimas sudalyvauti Vilniaus autostopo klubo inauguracinėj prezentacijoj. Čia buvo turbūt 99 ar 97 metais. Tai nuėjau į tą prezentaciją. Man tiesiog patiko, ką jie daro. Pradėjau nuo to laiko su jais daug dirbti ir keliauti ir paskui būti toks kaip ir savanoris labai aktyvus.

– O kiek tu šalių dabar tu aplankei nuo 99?

– Virš 60. Gal kokie 65 skaičius.

– Ir visose keliavai autostopu ar kažkokiu buvo išimčių?

– Ne nebūtinai . Aišku jau tada kai pradėjau autostopu keliauti tai buvo mano pagrindinis keliavimo būdas. Bet pavyzdžiui į Kiniją nuvažiavau. Ten nuo pirmos dienos atšoko noras keliauti autostopu. Tai keliavau traukiniais ir autobusais.

– Tai tau daugiau pavykdavo biudžetines keliones?

– Jo, galima taip sakyti.

– Kaip tau patiko pačiam sugriauti tuos mitus, žinai kaip visuomenėje sklando – jeigu nori keliauti, reikia turėti daug pinigų?

– Tai mes tą gal tik vėliau supratom. Kai su Katja iškeliavom 2006 metais. Iškeliavom į Meksiką, turėjom šiek tiek susitaupę pinigų, bet išvažiavom neturėdami jokių planų. Nežinojom kur, nei kiek būsim. Galiausiai tas mūsų klajokliškas gyvenimas tęsėsi apie 5 metus. Bet išmokom. Iš tikrųjų jeigu seki tai ką širdis tau liepia daryti, kai savo intuicija vadovaujiesi, tie pinigai ir atsiranda. Mes tik pastebėjom, kaip mūsų gyvenime buvo. Turėjom susikaupę kažkokių tai pinigų, tai kilo idėja šiek tiek įdėti į investicinį fondą. Tenai biški priaugo. Paskui, kai visi kiti šaltiniai baiginėjosi, atsirado jau kitų pajamų šaltinių iš interneto projektų. Man ten daug nereikėdavo dirbti, ten automatiškai eidavo. Nes buvo sukurti projektai, kurie gaudavo komisinius. Tai buvo ne mano idėja. Draugas paprašė pagalbos. Taip gavosi, kad išaugo. Pastebėjome, kad kai vienas šaltinis išsekdavo, atsirasdavo kažkoks kitas šaltinis. Tai formule tokia: jeigu darai kas patinka, tai pinigai atsiranda. O problema atsiranda, kai pradedi galvoti pirmiausia, kaip tuos pinigus bekeliaujant užsidirbti. Tai niekas nesigauna… ir nieko nedarai. Jeigu pradedi daryti, kartais netikėtu būdu atkeliauja pinigai. Kartais supranti, kad nebūtinai pinigų tau reikia, o tik pavalgyti. Tai tas valgis pas tave ateina, į svečius kažkas pakviečia ir panašiai.

– Paragauk savo pyrago, labai skanus! (Augustas pavaišino pyragu, pats neparagavęs).

– Kažkaip jau senai nedarėm žaliavalgiško pyrago.

– Ačiū, kad pavaišinai, aš tikrai dažnai jo nevalgau. Čia su datulėm, morkom, bananu skonis jaučiasi?

– Bananai , migdolai obuoliai.

– O kiek jau metų tu žaliavalgis?

– Nesu žaliavalgis. Bet prieš pora metų, kai gyvenome Malaizijoje, Tailande, tai tada buvom pasinešę. Tada jo, kokius penkis mėnesius tik žaliavalgiškai maitinomės. Bet paskui iš Tailando nukeliavom į Australiją. Ten pasirinkimo tokio šviežių vaisių, daržovių daugiau nebebuvo. Ir kainos kosminės. Tai grįžom prie ryžių, bulvių. Mes kiekvieną dieną valgom salotas, bet iš tų pačių dešimties daržovių. Būnant Azijos šaly tai labai didelis skirtumas, kai lokalizuotus šviežius vaisius ten valgai natūraliai prinokintus.

– O koks pas tave būdavo dienos biudžetas (skaičiuodavai mačiau), kiek kelionėje skirdavai?

– Mes kai nukeliavom į Meksiką prieš 6 metus, tai buvom nusistatę. Pradžioje 6 doleriai mums abiems per dieną. Nes mes autostopu keliavom, tai mums transportas nekainavo. Maistą gaminom visada patys. Bet paskui gavosi, kad 6 dolerių neužteko. Pamatėm, kad apie 10 dolerių išleisdavom Centrinėje Amerikoje. Tai vat. Per pirmus du metus stengėmės 10. Po to gavosi, kad ir po 15 dolerių reikėdavo .

– Priklausomai nuo šalies?

– Ne, tiesiog pastebėjome, kad mus reikia daugiau pinigų. Tiesiog daugiau patogumų gali turėti, maistui. Nes būtent už 6 dolerius turbūt tik makaronus ir ryžius gali valgyti. O už 15 gali daugiau ir daržovių. Ir kada nori, gali valgyti. Paskui, galų gale, po kokių dviejų – trijų metų mes jau susitarėm, kad nebevaržysim savęs ir nebeskaičiuosim biudžetų jokių. Tiesiog, kada norim, ką norim – tą valgom.

– Tai sugalvojot, kaip padidinti pajamas?

– Pamatėm tiesiog , kad save varžyti taip yra nesveika. Čia vėl gi, kai atsipalaiduoji ir vadovaujiesi intuicija, tie pinigai kaip ir ateina.

– Nebereikėjo papildomai ieškoti (pinigų)?

– Mes naudojom tuos pačius pinigus. Pasiskaičiavus gavosi, jog tą, ką turim šiandien, užteks trumpiau, nei kad anksčiau užtekdavo. Bet būdavo tokie periodai, pinigų prasme. Vat pasižiūrim – eh mes turim tik dviem mėnesiam pinigų, ką darysime?! Pradedam panikuoti. Praeina du mėnesiai. Pasižiūrim į banko sąskaitas – vėl turim dviem mėnesiams. Tai reguliariai apsižiūrėdavome. Ir vis turim. Kažkaip susirinkdavom iš vienos, iš kitos pusės. Ir kažkokiu momentu pasakėm sau – kam mes nervinamės, jei visada yra tų pinigų ateičiai!

– Ne pagrindinis dalykas yra pinigai?

– Manau svarbus yra dalykas. Bet neturėtų būti atspirties taškas gyvenimui.

– O kiek pas tave būdavo pajamų šaltinių iš kurių kapsėdavo? Kiek buvai susikūręs?

– Kai keliavom, tai tas buvo investicinis fondas. Bet paskui viska išnaudojome iš jo. Kai baiginėjom išnaudoti, paskui iš interneto projekto, kur komisiniai eidavo, gaudavom.

– Iš kokio įvardink?

– Tenai pardavinėjom kreditines korteles Amerikai, ten vieno buvo mano draugo idėja.

– Ir dabar projektas gyvas?

– Jo, jis dabar iš to ir gyvena. Laimėjo žalią kortą, iš to ir gyvena Čikagoje. O aš tai prieš du su puse metų, kai susidomėjau dvasinėm temom, pamačiau kad man biški nepatinka būti tame projekte. Nes toksai niekada nesibaigiantis dalykas – dalyvavimas kažkokiam projekte. Kaip kokį nors diplominį rašai universitete. Visada vaikštai, nesvarbu ką darai, bet tą pusmetį kai reikia rašyti tą diplominį, tau vis tas galvoje ūžia. Nežinau, ar buvo tokia jums patirtis, bet man tokia buvo univere. Pridavei tą diplomą, apsigynei, tada jau laisvas jautiesi. Keliaudamas nelabai daug turėjau laiko kada paprogramuoti. Bet vis tiek draugas ne programuotojas, jo idėjos. Tik emailai eina eina eina. To do listas ilgėja. Paskui kažkaip pradedi jautis atsakingas ir galbūt kalte jauti. Kaip ir komisiniai tau eina, procentas sutartas. Bet pats nieko nedarai. Kaip ir reiktų daryti paskui. Na taip irgi gavosi….

– O tai tavo tam procese gal kažkokios kūrybos trūkumas buvo, savo kažkokių idėjų įdėjimo?

– Man atrodo kai tas projektas prasidėjo, tai tuo metu man patiko programuoti tinklapius. Kažką daryti. Bet paskui… Na ir dabar aš biški darau su tinklapiais kažką. Bet aš vis prieinu išvados, kad nėra jau kelis metus man tai prie širdie tas reikalas. Aš tai darau, kad kažkiek bazinių pinigų gauti ar dar kažko.

– Žinau, ką tai reiškia. Nes irgi kažkada kūriau. Pradžiai dėl pinigų. Bet paskui pasilikau tik savo projektus, juos prižiūriu. Yra kažkokie seni klientai, jiems padarai. Savų idėjų į galvą ateina, gali su jom dirbti ir tau nereikia kažko ieškoti . Pas tave dar yra fotografijų? Irgi hobis? (Augusto ir Katjos namų interjere galybė fotografijų iš kelionių).

– Tiesiog kai keliavom čia tos nuotraukos per penkis metus padarytos. Turėjom kamerą ir fotografavom.

– Tu ir knygas rašei?

– Aš ne, Katja parašė. Patys atspausdinom mažą versiją ir pardavinėjom mūsų puslapy. Kelias knygas per metus kas nors nuperka. Katja parašė apie mūsų pirmus pusantrų metų Centrinėje Amerikoje. Parašiusi vokiškai penkis šimtus puslapių. Niekas nenorėjo spausdinti, kai išsiuntėme į leidyklas. Nusprendėme, kad ji paliks kelias istorijas ir padarėm šimtą puslapių. Patys atspausdinom iš savo pinigų porą šimtų kopijų. Ji išvertė į anglų kalbą. Tai vat ir anglų kalbos yra pora šimtų ar šimtas kopijų. Keliasdešimt kopijų vokiškai. Dabar dar mėtosi kažkur tos knygeles.

– Su Lietuvos leidėjais bendravai ar ne?

– Nu pradžioje, kai daug rašiau mūsų tinklapyje Follow the road, kai keliavom, buvau gavęs pasiūlymų, ten keli straipsniai LRytas.lt portale atsirado. Delfi ir dar keliones…

– „Keliones ir pramogos“ ?

– Nu ten tas..

– „Kelionių manija“?

– Jo, tas vienas, kuris numirė.. jam rašiau. Bet praktiškai todėl, kad vieni, kiti paprašė. Kai rašydavau, tai net nebūdavo man didelio malonumo kažkam kitam rašyti. Man labiausiai patiko rašyti mūsų bloge, nes ten laisvas stilius. O kai kuriuose, kaip „Lrytas“, pradedu rašyti, tai pasako, kaip turi rašyti arba viska pakeičia. Stilių pakeičia ir praktiškai išeina visai ne tavo daiktas. Dėstymas nebuvo labai entuziastingas visame šiame reikale.

– O Katja?

– Katjai labiau patinka rašyti. Bet kadangi ji daug rašydavo, paskui ne viską spausdindavo tame vokiškame internetiniam puslapyje. Turi dabar apie penkis šimtus puslapių. Per šiuos metus dar kartą peržiūrėjo, pakeitė ten kažką. Bet dabar vaikas gimė, tai dabar nelabai turi tam laiko. Bet tikisi vieną dieną pasiūlyti leidėjams.

– Manai kad lietuviai, jei išverstum lietuviškai, nesusidomėtų?

– Gal ir susidomėtų. Yra kas daug prastesnius išleidžia, nei tie mūsų nuotykiai. Bet tai aš neversiu penkių šimtų puslapiu ar šimto puslapių. Kiti ten galbūt rašo tas knygas, kad visi šeimoj didžiuotųsi tuo žmogum. Bet svarbu, kad aš jausčiau malonumą, nesvarbu ką kiti galvoja.

– Gerai. O gali papasakoti trumpai, kas buvo jūsų kuprinėse, kai keliavote? Kokią įranga imate? Gal turit kažkokias taisykles susikūrę? Ir kas yra būtini dalykai, kas yra visiškai nebūtini? Tarkim vieną kažkokią kelionę paėmus. Bendrai turbūt būtų sunku apie tai?

– Nu turbūt  be miegmaišio, palapinės tai niekad neišvažiuodavome. Paskui jau Follow the Roud  keliones metu,  tai mums visai patiko turėti mažą kompiuteriuką. Nes vistiek prie interneto daug reikalų yra. Ieškot nakvynės kartais, ar pavyzdžiui, tinklapius atnaujinti. Kai turi tą mažą kompiuteriuką, gali naudotis pas ką nors svečiuose. Bent jau rašyti internetą kažkur susiradęs, siųsti. Ir šiaip man patinka kompiuteriai ir ką nors su jais veikti. O iš kelioninių daiktų tai mums svarbu buvo turėti  viryklę. Turėjom benzininę viryklę, kuri užsidega su bet kokiu benzinu, bet kuriame šaligatvyje.

– Kokią, MSR?

– Pradžioje MSR’ą. Iš tikrųjų buvom gavę nemokamai. Prieš pradėdami kelionę siuntėm laiškus, kad mus paremtų visokios firmos. MSR, dar kažkas tai.

– Pas oficialius gamintojus?

– Jo, jo, tiesiogiai siuntėm. E-mailus man atrodo. Man atrodo vieninteliai MSR’ai  ir davė kažką. Tai vat davė ta Whislperlite, jei žinai?

– Jo žinau. MSR Whislperlite Internationale.

– Vat šitą gavom nemokamai. Bet buvom nelabai patenkinti. Jau per pirmus metus dėl meksikietiško benzino ar dėl ko ten užsikišdavo . Galų gale vamzdelis ten pradegė kažkaip. Tai pasidarė skylė. Vienu žodžiu blogai jis ten veikė. Iš pradžių, aišku kontaktavom su gamintojais. Sakė, kad jį pravalykit, dar kažką. Ir aišku jie vis pakartodavo, kad rekomenduojama naudoti pravalytą benziną, kažkokį kerosiną, specialų žibalą ar dar kažką. Po metų įsigijom Primus. Tiksliau paprašėm vieno anlgo, kad jį mums atvežtų. Bet gavosi, kad padovanojo. Su Primus tada keturis metus be jokių problemų.

– O koks modelis?

– Brangesnis. Omnifuel ar Multifuel, neatsimenu.

– Su dujom?

-Nežinau, ar galima buvo. Mes su benzinu naudojom. Nes su dujų balionėliais keliaujat per daug sunku. Turbūt tik Centrinėje Amerikoje sostinėse kai kuriose turistinėse parduotuvėse galima būtų gauti. O mes naudodavom tą viryklę kiekvieną dieną po kokius du kartus. Tai su dujom mums būtu daug labiau problemų. Nebūtų užtekę to balionėlio, tiek kiek mums reikia. O su benzininiu belekur.  O dar  dėl daiktų, tai nežinau. Peiliukas buvo svarbu.

– O kokį fotoaparatą?

– Mes nuo pat pradžių vežėmės Canon veidrodinį. Bet juostinį pradžioje. Metų bėgyje Meksikoje turėjom sukaupę gal dešimt foto juostelių. Kadangi jau buvo daug, nusprendėm pigiausią fotolaboratoriją išsirinkti. Išryškino ten aišku labai blogos kokybės! Susinervinom ir nusprendėm – einam į interneto kavinę ir per eBay Amerikoje nusipirkome normalų skaitmeninį Canon.

– Kokį modelį?

– EOS.

– 350?

– Jo, jis  Meksikoj Rebel XT vadinamas. Tai vat ten nusipirkom. Karts nuo karto būdavo, kad reikėdavo ką nors nusipirkti. Būdamas Meksikoje nenusipirksi taip paprastai iš „Ebėjaus“. Susirandi draugą, kuris tau nuperka, išsiunčia, kam nors perduoda, kas skrenda į Meksiką. Ten susirandi per kontaktus. Taip pirkom ir batus Amerikoje kažkada, atvežė į Ekvadorą. Taip ir fotoaparatą.
Jei kelionė ilga, manau žmonės neturėtų rūpintis Lietuvoje (startinėje vietoje) susipirkti viską ir važiuot. Prisimenu kai į Afriką prieš aštuonis metus važiavau, išleidau gal du šimtus litų vaistinėje. Visokiems atvejams. Ir nieko aš ten nepanaudojau. O kai nuvažiuoji į Afriką, ten visur yra vaistinių kai tau reikia. Ir ten turbūt dar geresnių vaistų yra ligom, kurios tenai lokalios, negu kad iš Lietuvos atvežti. Bet lygiai taip pat ir su bet kuria kita ekipuote. Visur yra parduotuvės: jeigu reikia drabužių nusipirkti, jeigu reikia turistines įrangos, jeigu kažką pamiršai ar neturėjai tuo metu pinigų.

– Kiek kurpinės jūsų sverdavo Centrinėje Amerikoje?

– Dabar tiksliai neprisimenu, atrodo buvo 25 ir 15 kilogramų. Katjos pradžioje buvo 17. Bet po to problemų buvo, tai pakeitėme jai kuprinę. Ir jos galiausiai maksimum buvo penkiolika, mano buvo dvidešimt penki. Kartas daugiau. Kadangi patys gamindavomės maistą, tai labai daug turėjome maisto su savim. Šviežio ir nešviežio.

– O vandens kiek? Amerikoje tai problema tikriausiai turėjo būt, nes bet kur to vandens negausi?

– Vat čia pirmiausia mums reikėjo išmokti prašyti žmonių, kad pagelbėtu su vandeniu. Nes pavyzdžiui Centrinėje Amerikoje labai dažnai daugelyje šalių  žmonės perka dvidešimt litrų bidonus su filtruotu vandeniu. Tai kiekvieni namai turi juos. Kai keliauji, esi kokiam nors kaime ir nori pasipildyti, tai tiesiog eini ir prašai, kad tau įpiltų. Ar į kokią kavinę nueini ir paprašai, kad filtruoto iš gero kanistro įpiltų. Meksikoje pardavinėja tokius lašelius daržovių skyrelyje.  Tie lašeliai – toks mažas buteliukas, kainuoja gal kokie trys keturi doleriai. Jis šiaip reklamuojamas dezinfekuoti  daržoves. Daržoves į vandenį įdedi, lašelius įlašini ir ten tie lašeliai atseit bakterijas žudo, dezinfekuoja daržoves.

– O su savim neturėjot kokių nors tablečių ar filtro?

– Turėjome pradžioje chloro tabletes. Bet jos aišku yra brangios. Nedaug turėjom, kelias. Bet jos pakeičia skonį į „ne kokį“. Bet su tais lašeliais Meksikoj buvo parašytos instrukcijos – galima ir vandeni dezinfekuoti. Tai mes pradėjom juos naudoti. Užsipirkom gal dešimt buteliukų ir mums jų užteko gal dviem ar trim metam. Ir visada keliavom su jais. Bele kur, kur buvom Centrinej ar Pietų Amerikoj. Nueinam į degalinę, įsipilam vandens į butelius – vienas du lašeliai ir viskas. Vieno buteliuko užtenka dviems mėnesiams.

– Ir nebuvo jokių problemų?

– Su manim nebuvo. Kartą buvom Peru džiunglėse. Ten naudojom tuos lašelius ir kai buvo normalus vanduo iš krano. Bet vieną savaitgalį, porą dienų buvom išvažiavę į vieną kaimą. Reikėjo plaukti su laivu į kažkur į džiungles. Tai jie (vietiniai) iš upes geria. Mes paprašėme, kad jie mums leistų užsivirint vandens. O jie ten kepa ir verda viską su malkom. Įpylėm į puodą vandens, pradėjom virinti. Ir pasikvietė mus kažką daryti, išėjom iš to namo. Pamanėm, kad su jų standartais kol įšils tas vanduo, tai jie nukels ir sakys viskas jau. Tai taip ir buvo. Kai atėjom, tai nelabai mes tikėjom, kad užvirė vanduo. Gavosi, kad tenai vieną dieną gėrėm tokį sušildytą (ne užvirintą) vandenį. Paskui lyg ir buvo virškinimo problemų.

– O kurioje vietoje džiunglėse buvot?

Iquitos, Puerto Moldonado. Mes keliavom iš Ekvadoro į Peru. Iš Ekvadoro keliavom laivais upe per džiungles. Ten nėra jokių kelių. Tai buvo Rio Napo upė. Laivas nuo Ekvadoro sienos iki Iquitos keliauja keturias ar penkias dienas. Bet mes praleidome visą mėnesį ten. Vienam kaimelyje savaitę, kitam savaitę, trečiam kaimely net dvi savaites. Taip kol apkeliavom.

– Tie kaimeliai kažkokios turistines vietos ar visiškai neturistines?

– Ne, neturistinės.

– O kaip apsistodavote? Ar tiesiog palapine bet kur statydavot?

– Pirmam kaimely dar Ekvadoro pusėj vieną naktį mes viešbutyje pramiegojom. Kadangi laivas buvo kita rytą, tai mums leido laive nakvoti. Bet ten ir vietiniai taip daro. Leidžia laive miegoti. Paskui Peru reikėjo laukti laivo. O laivas neaišku kada atplauks. Galiausiai reikėjo laukti savaitę ir dešimt dienų. Ten turėjom vienos šeimos kontaktą iš vienos jamaikietės, kuri jau keliavo prieš metus ar du tuo maršrutu. Ji paraše laišką, kad mus rekomenduoja. Mes perdavėm laišką ir ta šeima pasakė „Gerai jeigu norit pas mus apsistokit“.

– O kaip su ispanų kalbos žiniom?

– Katja tai mokėjo ispaniškai prieš mums pradedant kelionę. Nes ji Ispanijoj gyveno metus. O aš pramokau. Pradėjau Meksikoj kalbėt. Pradžioj klausydavau, ką Katia kalbasi su vairuotojais. Po pusės metų pats pradėdavau pakartoti tą, ką jinai sako.

– Hola amigo!

– Tai „žestus“ aiškinimas. Tas ir prasidėjo pirma su paaiškinimais. Taip ir pramokau. Moku šnekėti, kaip gatvėje šneka. Bet nežinau aš gramatikos nieko, laikų nelabai moku. Suprantu, kai reikia kokį filmą žiūrėti.

Augusto ir Katjos kelionių nuotraukų rasite čia.

Interviu II dalis.

2 komentarai

  1. Juozapas

    Super straipsnis. Daug įdomių minčių ir idėjų! Manau, kad internetiniai projektai yra geriausias pajamų šaltinis keliautojui, o jei dar išsukta taip, kad priežiūros reikalauja minimaliai ir eina pasyvios pajamos tai iš viso tobula 🙂

  2. Rasius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū Juozapai.
    Pajamų šaltinis labai priklauso nuo to, koks tavo kelionės stilius. Hitchhikeris gali leistis su minimaliu biudžetu, kas sunkiai įgyvendinama vykstant ilgai ekspedicijai. Geriausiai turėti kelis pajamų šaltinius, vienas nuo kito nepriklausomus. Labai gerai, kai jie yra pasyvūs. Kaip pastebėjai. Jei neturi tokių, galima „freelancinti“ arba tiesiog dirbti už maistą ir nakvynę. Jeigu pagalba žmonėms tau teikia džiaugsmo 🙂 Internetas suteikia tiek daug galimybių, kad jomis nesinaudoti būtų kvaila!

Parašykite komentarą