Kalėdos Tatruose I dalis – atvykimas

Kaip ir prieš kiekvienus Naujus metus, kiekvienam individui reikia nuspręsti, kaip juos pasitiks. Nepamenu kuris tiksliai, bet vienas personažas minėjo – kaip sutiksi Naujus, tokie jie ir bus. Metų be kalnų nei aš, nei Skaistė nenorėjom. Todėl Kalėdinės ar Naujametinės išvykos į Aukštuosius Tatrus jau tapo tradicija.

Pirminėje planavimo stadijoje norinčių važiuoti sutikti Naujako į Tatrus netrūko. Bet kaip dažniausiai nutinka, atėjus laikui pakuotis kuprines, potencialūs dalyviai griebėsi atmazų plano. Tiesa pasakius, man tai visai nedarė įspūdžio. Kodėl tavo likimas turi priklausyti nuo kitų norų ar nenorų? Tai jau griežtai ne! Afigienas jausmas, kai jį savo rankose laikai. Kas galvojat kitaip, tai jūs arba gyvenate iliuzijų pasaulyje, arba dar negimėt…

Išvarėm pirmą Kalėdų dieną keturiese: aš su Skaiste ir Andžejus su Ieva. Lenkijoje sniegą pamatėme tik prie Zakopanės. Ne itin baltos Slovakijos vaizdai įspūdžio nedarė. Bet užtai kaip pradžiugino iškritęs šviežias sniegas! Atvarę į Stary Smokovecą turėjome spręsti pirmą galvosūkį – kur palikti mašiną? Norėjom kur nors numesti nemokamai arba papigiai, tačiau prisiminę Montis Magia nelaimę praėjusią žiemą nusprendėm kad tie 5.6 euro už parą ne tokie ir kosminiai pinigai. Jei perskaitysit visą pasakojimą, pabaigoje rasite patarimų, kaip Aukštuosiuose Tatruose parkuotis pigiau arba nemokamai.

Antras bajeris – antrą Kalėdų dieną Stary Smokovece nedirba maisto prekių parduotuvė. Padėjo parkavimo aikštelės moteriškė. Ji pasiskambino ir sužinojo, kad Tatranskos Lomnicos parduotuvė šiandien dirba. Tiesa pasakius maisto mes turėjom ir jo netrūko. Bet labai norėjom paragauti slovakiškų gėrimų! Nuvažiavom, nusipirkom!

Pirmos dienos tikslas – nusitempti daiktus į Zamkovskieho chatą. Iki Hrebionok pakilom greičiau nei per valandą, reiškia tempas neblogas. Užsukome į pirmą seniausią A.Tatrų chatą – Rainerovą. Prasidėjo lietus,  užėjom į chatos vidų. Su Skaiste įkalėm čia ruošiamo karšto vyno. Nerealus, jei eisit pro šalį (aišku geriau žemyn) – būtinai paragaukit. Kadangi lietus ir toliau lijo, išeiti neskubėjom. Nusileidom pažiūrėti garsiųjų krioklių. Kai buvau čia vasarą, jie įspūdingai atrodė. Bet kodėl žmonės fotografavosi prie užšalusio ir vos bėgančio upeliuko, man liko paslaptis.

Apstojus lietui, dėjomės ant pečių kuprines ir žygiavom aukštyn. Zamkovskieho chata patiko iš pirmo žvilgsnio. Nedidelė, paprasta ir labai jauki, interjeras alsuoja praėjusiu amžiumi. Be šiuolaikinių pribambasų, bet turinti savo istoriją. Čia 12V elektros srovę, reikalingą minimaliam apšvietimui, išgauna vandens jėgainės pagalba. Bet turi ir elektros generatorių, kurį įjungdavo vakarais. Arba kai būdavo daug žmonių.

Iš karto susitarėm dėl kainų. LAA pažymėjimas suteikia 2 eurų nuolaidą nakvynei ir 15% nuolaidą maistui ir gėrimams. Vienų metų narystė Lietuvos alpinizmo asociacijoje beveik atsipirko!

Nuvylė tik šalia chatos esantis ledokritis. Labai kūdas ir dar niekieno nečiupinėtas. Jei per kelias naktis ledas ant jo pastorės, tai reikės nuimti nekaltybę. Vakare į chatą atvarė porelė vietinių ledo laipiotojų. Papasakojo, kad einant link Zbojnickos chatos galima rasti šiek tiek ledo.

Kitą dieną po saldaus miego ten ir rovėm. Pakeliui gėrimės stebuklingais vaizdais – apačioje esantys miesteliai paskendę tirštuose debesyse. Nerealu! Prie riebaus ledokričio radome porą kaborių, kurie palikę kupres šalia ledo rovė į viršų. Pamaniau, kad kabins virvę iš viršaus… bet aš stipriai klydau.

Aukšta oro temperatūra šiemet stipriai nuvylė. Formuotis storiems ledokričiams trūksta tiek sniego (kalnai poplikiai), tiek šalčio. Nors iš tolo ledokritis atrodė gražiai, bet įkopti būtų sunku. Apatinė dalis sušalusi gerai. Tačiau vidurys, kur yra stačiausia ir sudėtingiausia, sušalęs iš smulkių vamzdelių ir trapių pakopėlių. Patikimų ledo pilvų, į kuriuos galima sukti ledsriegius, buvo sušalusių tik gerokai aukščiau. O tai reiškia, kad sunkiausią dalį tektų lipti be saugos. Labai rizikinga, bet įmanoma. Lipant ledu su apatine sauga klaidų negalima daryti. Jos per daug gali kainuoti ir dažnai baigiasi sulūžusia galūne. Mat krentant katės dažnai mėgsta užkibti už ledo… Nelipau ne dėl to. Nusileidimas buvo visiškai neaiškus. Abalakovo mazgui neturėjau multihook’o, o dvigubos virvės nuo ledokričio viršaus akivaizdžiai per mažai. Kažkokių kosminių sprendimų reikėjo. Bet nuo krioklio mus išvijo ledu pradėjęs lašėti, vėliau ir tekėti, vanduo. Pasitenkinome apatine ne labai stačia, bet kokybiško ledo dalimi, kurią pralipom po du kartus. Pirmam kartui buvo visai smagu, nepaisant šudinų sąlygų.

Nutarėm keisti planus ir rauti į Zbojnicką chatą. Šis keistas posūkis padėjo formuotis vėlesniems mūsų nuotykiams Tatruose. Per savaitę aplankėme visas atidarytas A.Tatrų chatas. Ta proga paruošiu atskirą foto reportažą.

Zbojnicką chatą radom tuščią. Įkalėm po dubenį karštos česnachovkos bei kopūstovkos. Tai buvo prizas už sunkų ir slidų kelią iki chatos. Slėnis buvo gražiai pasipuošęs negiliu sniegu. Pro langus stebėjome, kaip vakarėjant nuo kalnų pradėjo leisti slidininkai ir alpinistai. Neparėjus pusvalandžiui, į chatą prigužėjo čia apsistojusių kalniečių.

Nelaukdami tamsos, visi keturi iškurmėjome iš chatos žemyn. Pakeliui laukė pavojinga ir slidi atkarpa, kurią norėjom praeiti dar nesutemus. O iki mūsų chatos dar laukė tolimas kelių valandų kelias. Paskutinius du trečdalius kapojome jau tamsoje. Tai ir buvo bonusas fantastikos mėgėjams – tokio ryškiai žvaigždėto dangaus Lietuvoje niekada nepamatysi! Netikite? Nuvažiuokite ir patys įsitikinkite!

Kalėdos Tatruose II dalis – dvi viršūnės

Kalėdos Tatruose III dalis – kaip Naujus metus kalnuose sutikom

Parašykite komentarą