Kalėdos Tatruose II dalis – dvi viršūnės [foto]

Antrą dieną, trumpam atsisveikinę su Ieva ir Andžejum, iškeliavom apsižvalgyt į kitą kalnų pusę – link Lomnicky Štit iki Velkos Svištovkos (2037m). Ryte vaizdai kaip iš fantastinio filmo – toookių Tatrų dar nemačiau! Kalnų papėdės miesteliai ir kaimeliai paskendę debesyse, o viršuje saulėje spindinčios kalnų viršūnės. Po valandos buvome prie Lomnicky slidinėjimo centro. Apledėjusi besniegė trasa priminė didžiausią slidininko košmarą. Tapo aišku, ko slidininkai taip aukštai kabarojasi į kalnus. Pakankamai sniego guli tik aukštuose kalnų šlaituose arti viršūnių ar perėjų.

Prie keltuvų stoties stovi kitas didelis įdomių formų aptvertas pastatas – astronomijos observatorija. Klaidingai seniau įsivaizduodavau žiūrėdamas, kad observatorija aukštai netoli Lomnicky viršūnės. Ten yra viršutinė keltuvo stotis.

Toliau trekingo raudona trasa suko aukšyn, o mes rinkome metrus. Takelis buvo apsnigtas ir klaidus, žymų daug kur nesimatė. Bet pagelbėjo kažkieno diena anksčiau pramintos pėdos sniege. Taip ne tik lengvino orientavimąsi, bet ir padėjo įveikti gilias pusnis. Netikėtai Skaistė sulaužė ne pirmos jaunystės trekingo lazdą, judėjimas sniego šlaitais dar labiau sulėtėjo. Žingsnis po žingsnio kabarojomės per akmenis, kartais traukdami kojas iš gilaus sniego. Sunku išspausti malonumą iš tokio judėjimo. Gelbėjo pasakiškas, žodžiais nenupasakojamas kraštovaizdis. Iš debesų išnyrantys ir prapuolantys kalniukai, medžiai ir uolos su kaupu atpirko visas kančias. Tokie vaizdai – kiekvieno fotografo svajonė! Tas laimės kūdikis su fotoaparatu šiandien buvau aš.

Prieš akis išnirus mūsų tikslui – Svištovkai, motyvacijos dar padaugėjo. Kelią iki jos stačiame šlaite užtvėrė kalnų ožys. 45 laipsnių statumo šlaite jis rupšnojo sudžiuvusią kalnų žolę. Ir tiesiai ant trasos. Draugija jam ryškiai nepatiko, pradėjo leisti keistus grasinimo garsus. Skaistei padrąsinti papasakojau istoriją, kaip prieš keletą metų Gerlachovsky papėdėje mus bandė įbauginti kalnų ožiai, apsupdami ir lakstydami kosminiais greičiais. Sukti iš tako mes neketinome, tiesiog nebuvo kur. Ožiukui, kad ir kaip jis spyriojosi, reikėjo baigti pietus.

Saulės šildomame Svištovkos šlaite užmatėme net kelias kalnų ožių bandas. Visi gausiai užsiėmę pietavo. Toks vaizdelis ne dažnai sutinkamas žemuose kalnuose. Pavyko prisiartinti prie fainuolių raguočių per 15-20 metrų. Jauniems ožiukams žmonės tikriausiai buvo naujiena. Jie vieninteliai visą dėmesį sukoncentravo į du besiartinančius anksčiau nematytus padarus. Kitų gi mūsų artima draugija nelabai trikdė. Kopdami į kalną, stengėmės ožiams nesugadinti puotos ir kiek išsukome nuo trasos.

Viršūnė! Skaistė jau buvusi ant šio kalno, bet aš čia – pirmą kartą. Apžvelgėme visą Zeleno pleso slėnį, pasislėpusį nuo saulės šešėlyje. Kitoje pusėje užmačiau porą judančių taškelių. Ten tikrai kraujo broliai virš stataus sniego kuluaro link Kolovy štit. Ant perėjos pamačiau pėdas, paliktas batų su katėmis. Ilgai netrukus stebėjome alpinistų ryšį, besileidžiantį nuo Maly Kežmarsky balno. Kadangi sniego nėra daug priversta, kopti sunkesnius maršrutus sąlygos labai tinkamos. Lavininis pavojus mažas.

Atsisveikinę su ožiukais, patraukėme Zamkovskieho chatos link. Atstumas nebūtų didelis, jei ne žiema. Pagal informacinius ženklus, dvi su puse valandos. Nusprendžiu, kad tuo pačia trasa neįdomu bus kabarotis. Kirtome kampą bekele. Skaistei nelabai patiko murkdytis po pusnis, net užpyko kad nelaukiau ir nepadėjau. O man buvo visai smagu smingant į sniegą greitai permetinėti svorį nuo vienos kojos ant kitos ir balansuoti nesusmigus iki kiaušų. Išeiti į apatinę mėlyną trasą buvo sunki užduotis. Bet užtat pats takelis jau neblogai pramintas, tai leido judėti greitai. Grįžtant atgal, debesys virš Aukštųjų Tatrų gyvenviečių pradėjo sklaidytis. Likau nerealiai patenkintas taip susiklosčiusioms aplinkybėms ir fantastiškais netikėtai pagautais vaizdais.

Chatoje antrą vakarą iš eilės maudantis dingo elektra. Ta, kur nuo generatoriaus. Užsiėmimą reikėjo baigti prieblandoje – įsijungė autonominis 12V rėžimas. Aišku, tokia smulkmena pralinksmino ne tik mane… Skaistė sakė, kad daugiau neleis vieno. Na bet dingusi elektra vis tiek geriau, nei dingęs vanduo!

Sutemus prigužėjo šviežios vietinės faunos. Visi linksmi, ragauja alų… rytoj ir aš paragausiu. Bet tik po viršūnės.

Ankstyvas rytmetys, auštant prieš septynias jau kapojam link Teryho chatos. Ten mūsų turi laukti Ieva su Andžejum. Beveik dviejų valandų kelią sukorėme pusvalandžiu greičiau, tačiau sutartą valandą draugų neradome. Pakilime prieš chatą susidūrėme su verčiančiais iš kojų vėjo gūsiais. Radau kažkieno vėjo nuneštas puikias pirštines. Besileidžiančių žemyn nesutikome, tai panašu kad kažkurio alpinisto nupūtė kol dėjosi prie trobos kates. Radinį patikėjau Teryho chaziajnui.

Po trumpo atokvėpio išėjom į maršrutą. Taikinys – Baranie Rohy (2526m). Prieš trejetą metų lipau į šią viršūnę su Xgenomu. Nauja buvo tai, kad kopėm iš kitos pusės, ir sąlygos gerokai skyrėsi. Ant Baranie sedlo pasivijome Ievą su Andžejum. Jie kapojo su didelėmis kuprinėmis ir ketino leistis į Zeleno pleso pusę. Ieva į viršūnę nevarė, liko laukti ant balno. Sulipom trise, Skaistei ir Andžejui kalnas buvo naujas. Besileisdami sutikome Montis Magia septynetą su Mečiu ir Andrejum priešaky. Trumpai pabendravę išsiskyrėm: jie į viršų, mes – žemyn. Priėję sudėtingiausią nesudėtingo maršruto dalį, patekome į kamštį. Kopiant į viršūnę, pakabinau virvę, kuria dabar naudojosi apie dvidešimt alpinistų iš Zeleno pleso slėnio. Teko juos visus praleisti…

Nusileidę ant perėjos,išsiskyrėme su draugais. Ievai pakabinom ant grandinės virvę, kad būtų drąsiau ir greičiau leistis. Tuo tarpu mes su Skaiste nusileidinėjom tuo pačiu maršrutu, kaip ir pakilom. Šalia Teryho chatos užklupo toks vėjas, kad vos laikiausi ant kojų. Ant Ladovy štit ir kitų viršūnių gūsiai atnešė debesis. Grėsė oro permainos, į kurias visai nesinorėjo patekti.

Mūsų nuostabai, chatoje žmonių knibždėte knibždėjo. Daugumai jų tai galinė maršruto stotelę, pavalgę leidžiasi žemyn į Stary Smokovecą. Kiti, nusileidę nuo kalnų, gyvena čia. Treti per kalnų perėjas keliauja į kitas chatas. Pagrindinis visų užsiėmimas – skysčių balanso atstatymas. Kam arbatos, o kam ir alaus pagalba.. Atėjo pietų metas ir mums. Sutaršę dešrą su paprika ir išgėrę termosiuką arbatos ruošėmės leistis į Zamkovskieho chatą. Pasibalnoję kates ir pagauti vėjo skridom žemyn. Skrydis po kelių šimtų metrų užuovėje baigėsi. Bet ne dėl to, kad vėjas nepūtė. Skaistė chatoje paliko mažą kuprinėlę. Įteikiau jai už tai savo kuprinę ir įjungęs turbo rėžimą pradėjau kapoti prieš srovę kaip koks Urubko į Elbrusą (Elbrus Race rekordininkas). Šlaito pabaigoje priešpriešinis vėjas taip pristabdė, kad kopiau palinkęs smailu 45 laipsnių kampu į priekį. Kitaip bloškė atgal. Gavau malkų nuo chatos šeimininko, kad į vidų užėjau su katėm. Žinotų jis mano bėdą, pats paprašytų kad kačių nenusiimčiau!

Koridoriuje ant suoliuko radau Skaistės pamirštą terbytę. Užsimečiau ant pečių ir daug nemąstęs roviau žemyn tolyn nuo kiaurai pučiančio vėjo. Ant kojų – katės, rankose – lazdos, į nugarą pučiantis vėjas ir nustatytas taikinys žemyn link Zamkovskieho cahtos, kur link juda Skaistė. Nepajutau, kaip įsijungė „Nitrous Oxide System“. Lėkiau su vėjeliu, visus lenkdamas. Mėgstu kartais ant greičio prasinešti, stačiais šlaitais žemyn lyg slalomo trasoje su slidėmis. Pavijau nutolusią Skaistę ir abu greitai pasiekėme savo chatą. Čia laukė dienos prizas – pilstomo alaus bokalas su didele puta… Gera buvo dienelė!

Į chatą prieš Naujaką prigužėjo tiek žmonių, kad turėjome užleisti erdvų keturvietį kambarį su balkonu, kriaukle ir karštu vandeniu į dvivietę dėžutę. Naujame kambaryje be lovų vietos mažiau, nei užima dviaukštė lova. O pro pravertą langelį girdėjosi generatoriaus burzgimas. Persinešėm visus daiktus, vos  tilpo..

Kalėdos Tatruose I dalis – atvykimas

Kalėdos Tatruose III dalis – kaip Naujus metus kalnuose sutikom

Parašykite komentarą