Kalėdos Tatruose III dalis – kaip Naujus metus kalnuose sutikom [foto]

Iš ryto leidom sau pamiegoti tiek, kiek tilpo. Susirinkom reikalingas šmutkes ir leidomės prie ledokričio, kuris yra 15 minučių kelio nuo Zamkovskieho chatos. Kaip ir pirmą dieną, daugiau ledo nepriaugo. Nedėkingos oro sąlygos. Prie ledo matėsi kačių pėdos ant sniego ir varveklių gabalai. Reiškia buvo kažkoks bandymas, bet kad sėkmingas – jokių požymių nesimatė. Ledas buvo vientisas, nekirstas ir nesukinėtas. Ir jo buvo mažai!

Leedinti pasirinkau ne pagrindinį ledokritį. Jis buvo status ir ant uolų turėjo per mažai ledo, kad įsukti pakankamai ledsriegių saugai užtikrinti. Nusprendžiau įkopti dešinėje esančią mikso liniją. Apatinė dalis – puriu sniegeliu padengtos statokos uolos. Viršuje matėsi pora gerų ledo pilvų, kur galima įsukti neilgus ledsriegius. Išsirinkau porą trumpiausių iš to, ką turėjau.

Kopimas buvo sunkesnis, nei maniau. Sniegas padengęs uolas, todėl reikėjo pavargti, kol rasdavau kur užsikabinti už reljefo ledkirčiu. Pasiekus ledą jaučiausi ramiau, įsukęs ledsriegį galėjau atsikvėpti. Įsukęs ir antrą ledsriegį stačioje atkarpoje ir išlipęs pakopą pamačiau, kad viršutinė ledokriočio dalis tęsiasi dar apie 10 metrų į viršų. Daugiau ledsriegių su savimi neturėjau… Ledas nebuvo labai status, neskubėdamas pilvais užlipau iki viršaus ir ant uolų augusio medelio. Užmečiau čiuptuką su karabinu saugai. Toliau buvo nepavojinga. Pakabinau virvę ant patikimo storo medžio ir dviguba virve leidausi žemyn. Visi 30m gavosi.

Atėjo Skaistės eilė. Ji užlipo ir virvę perkabino ant pagrindinio ledo. Oho, kiek emocijų patyriau nuimdamas to kūdo, bet techniško leduko nekaltybę. 30 metrų nepakartojamo adrenalino su dviem mini traversais, keičiantis rankas (techninis veiksmas, kai ant peties kabinamas vienas ledkirtis, laisva ranka perimamas įkirstas, o nuo peties paimtu vėl kertama). Skaistei sekėsi irgi sunkiai, bet sukaupusi visas jėgas ir dėmesį į judesius, užlipo. Aš padariau dar vieną bandymą – jis buvo greitas ir nebe toks įdomus, kaip lipant pirmą kartą.

Pradėjo keistis oras, snyguriavo ir kilo vėjas. Nusprendėme prie didžiojo ledokričio link Zbojnickos chatos nevaryti, o geriau paieškoti naujų šalia Bilikovos ir Rainerovos chatų. Deja nieko gero neradom… dėl netinkamo oro ledai nesusiformavę.

Sekantis dienos tikslas buvo vakarienei paragauti kepto sūrio. Tam reikalui turėjome nusileisti iki Stary Smokoveco. Taip ir padarėme. Bet prieš tai – kelionė į Popradą pasižvalgyti po miestą ir įrangos parduotuves. Tik išvažiavus iš miestelio – siurprizas! Tranzuojančius ant kelio sutikome Ievą ir Andžėjų. Vienintelis jų noras buvo „greičiau į hostelį pamiegoti“. Pasirodo, draugai turėjo neeilinį nuotykį. Vakar sėkmingai nusileidę nuo Baranie sedlo perėjos iki Zeleno pleso chatos, abu pakilo į Svištovkos perėją. Su didelėm kuprinėm jiems nebuvo lengva. Bet sutemus dar laukė gera atkarpa ir sudėtingas kelias iki Skalnatos chatos. Abu išsekę pasiekė trobelę. Tačiau chata nakvynės vietų neturi ir keliautojų nepriima. Laimė, buvo atidaryta Lomnicky keltuvų stotis, kurioje porelė ant suoliukų ir permiegojo.

Poprade išsiskyrėm. Andžėjus su Ieva nuvarė ieškoti hostelio, mes – pasigrožėti išpuoštu Poprado centru ir paganyti akių po įrangos parduotuves. Įsigijom Naujametinių dovanų ir centre įkalėm karšto vyno. Skaistę taip užvežė, kad įsikibus į parankę norėjo dainuoti. Aš bandžiau tvardytis, dar mašiną reikėjo parvairuot.

Stary Smokovece užėjom į didžiausią vietinį kaboką. Buvo daug žmonių ir apetitą keliančio kvapo. Lyg iš Kusturicos filmo, pagrindinėje salėje grojo čigonų trio. Vienas storulis su kontrabosu, vienas smuikininkas ir akordionistas – klavišininkas. Kad ir kaip nenorėjom, už muziką susimokėjom. 2 eurai ir 30 centų – tiek kainavo kad atėję prie stalo muzikontai paliktų ramybėje. Mat visi žmonės vakarop kaip susitarę išsilakstė, o čigonai per vėlai susizgribo, kad jų pinigėliai tepa slides.

Po sočios vakarienės paliko viena smulkmena – užnešti kudašių į chatą. Ir buvo ne taip paprasta… Virvę, ledkirčius, ledsriegius ir kitą nereikalingą įrangą palikome mašinoje. Kylant link Hrebienko, Skaistei prasidėjo pykinimo priepuoliai. Greičiausiai susiję su vakarienei suvalgyta česnachovka, nes po kepto sūrio aš jaučiausi puikiai. Riaugėjo kaip kulkosvaidis, gerai kad sutemus aplinkui mažai gyvos dvasios. Tik nuo kalno skriejantys rogutininkai. Šiaip ne taip pasiekėm chatą. Po bokalo Kofolos (slovakų gazuotas gėrimas, skonis tarp giros ir kolos) jau gulėjom lovoje.

Rytas išaušo gražus, jau paskutinis šiais 2011 metais. Snyguriuoja, spaudžia menkas, bet malonus šaltukas. Po sočių pusryčių, susikrovę didžiąsias kupres kapojom žemyn. Iš Zeleno pleso chatos nuo Mečio atėjo žinutė, kad Naujakui vietos mums rezervuotos. Be to, dar turime ir vieną lovą dviems! Už tokias puikias naujienas lietuvaičiams tempiau du su pusę litro degalų iš slyvų.

Naują slėnį ir gerai pažįstamą chatą pasiekėme dar nesutemus. Sniego mažai, kalnai kažkokie pliki atrodė lyginant su pernai. Šventinės nuotaikos pridėjo pasitaisęs oras. Kiek prisimenu, kiekvienais metais gruodžio 31 dažniausiai pradeda snigti. Šventinis laikotarpis Slovakijos kalnuose man jau penktas iš eilės…

Chata pasitiko dideliu triukšmu. Žmonių tiek, kad vos visi telpa. Priminė senesnius laikus, nes paskutinius porą metų tokio anšlago nebūdavo… Tūsas prasidėjo po vakarienės. Iškilmingos šventinės programos kaip prie senų šeimininkų nebuvo. Pasipylė vietinis  folkloras, o nuo išgerto kiekio dainos skambėjo vis garsiau. O po kelių valandų ir slovakiškas repertuaras išseko. Vienuoliktą valandą vietiniu laiku stovėdami užtraukėm lietuvišką himną – ant kalno mūrai! Vietiniai susižavėję klausė (kai kas net gavo dovanų). Greičiausiai ir nesuprato, kad antra himno dalis buvo tokia pat, kaip ir pirma… Nenustebkite, jei slovakas krepšinio varžybose ar Olimpiadoje paklaus , kodėl groja ne tą lietuvišką himną?!

O tada mus aplankė dar vienas personažas su barzda. Spėkite, kas? Visi, kas buvo paruošę eilėraštuką, ar dainelę, gavo iš senio šalčio dovanų.

Vidurnaktį visi su šalta ugnimi, fejerverkais ir šampanu skubėjo į lauką. Atskrido drakonas, bet buvo tamsu ir pamatyti pavyko nebe visiems…

Ryte atsikėlęs vos dubo negavau. Turėjau priekaištų slivovicos gamintojams. Vartojimo instrukcijoje neradau aprašyto šalutinio poveikio. Ačiū Dievui, kad šalia buvo medikė ir išgelbėjo vieno alpinisto gyvybę.Užsirašykite ir jūs. Sausio pirmąją geriausias vaistas nuo galvos – slovakiška saldinta arbata (jei neskubate namo, ją gali pakeisti ir pyvčko). O patikrintas vaistas nuo skrandžio – pilstoma kofola. Gydymas būna daug efektyvesnis, kai antra dienos pusė praleidžiama gryname ore.

Vidudienį užsiėmėme gryno oro procedūromis ir mėgavomės kalnų vaizdaų terapija ne tik mes su Skaiste, bet ir dauguma tautiečiu. Aktyvios veiklos pasirinkime nugalėjo vėl trekingas. Mums būtų nuodėmė neaplankyti paskutinės atviros chatos Aukštųose Tatruose – Plesniveco. Tai ir buvo visų tikslas. Nors pakeliui patekome į pūgą, perėjus į kitą slėnį oras kardinaliai pasikeitė. Buvo šilta ir labai gražu. Chatoje sutikome Montismagus, kurie burė savo likimą iš tamsaus alaus putų. Gerai jiems, dar liks vieną naktį kalnuose…

Tatranskoj Lomnicoj susitikom su Andžėjum ir Ieva. Visam ekipažui 2011 metų pabaiga ilgai išliks atmintyje. Džiaugiuosi sutikęs Naujuosius metus vėl tradiciškai, tai yra kalnietiškai. Bet Tėvynė jau šaukė.

Pradžioje žadėjau patarimų, kaip Aukštuosiuose Tatruose pigiau parkuotis. Viena diena bet kuriame priekalnių miestelyje (kur yra mokamų parkavimosi aikštelių) kainuoja 5.6 euro. Su tuo pačiu dienos talonu (paprašykite kontrolieriaus) jūs galite pervažiuoti į bet kurią aikštelę ir joje tą dieną palikti automobilį. Jei paliekate kelioms dienoms, iš anksto nemokėkite. Kai grįšite, pasakykite kontrolieriui, kad jums nereikia kvitų už praleistas dienas. Pas juos yra 4 eurų stavkė, jei pasiimate mašiną be kvito. Derėtis nebandžiau, galbūt įmanoma jei daugiau dienų stovi. Ir pabaigai viena patogi vieta, kur galima legaliai palikti mašiną. Tatranskoj Lomnicoj už maisto prekių parduotuvės yra nemokama aikštelė. Tik iš jos išvažiuojant reikia daryti didelį lanką dėl vienpusio eismo. Nelegaliai viešbučių aikštelėse ir kur yra draudžiami ženklai nerekomenduoju palikinėti – jau ne vienas lietuvis yra nuo to nukentėję.

Kalėdos Tatruose I dalis – atvykimas

Kalėdos Tatruose II dalis – dvi viršūnės

Parašykite komentarą