Kalymnos II diena – gėlių diena

Sekmadienį ryte toks keistas reiškinys pasitiko. Pasirodo, Kalymnos labai retai, bet lyja. Paulius perspėjo, kad lietūs trumpi ir dėl jų neverta keisti planų.

Pirmi pusryčiai balkone, su pasakišku vaizdu. Už keliasdešimt metrų šniokščia Egėjo jūra. O pirmąjame plane stūksančios Telendos salos uolos su urvais nurautų stogą ir paskutiniam romantikui.

Pasigirdo pirmieji gausesni pyrdų garsai (pyrdom ©Paulius vadinami motoroleriai – scooter’iai), reiškia kaboriai nelaukdami gero oro traukia prie uolų. supratome, kad tarmozint nėra reikalo.

Susikrovę kuprinę ir pasiėmę virvę bei kitą laipiojimo įrangą, išvarėm prie pirmojo sektoriaus. Salvija ir Paulius rekomendavo Dolphins Bay. Vakare buvau nufotkinęs iš guidebook’o maršrutus, patys knygos neturėjome.

Kastelli iškišulys

Po gero pusvalandžio ėjimo asfaltuotu keliu Kastelli kryptimi pasiekėme nusižiūrėtą sektorių. Prisitraukimo prie maršruto keliai du. Pirmas ilgesnis, kelių minučių takelis palei jūrą. Pasirinkome antrą – leistis iš viršaus diulferiu (diulferis – vertikaliai pakabinta virvė). Tačiau tik priėjus prie uolų dangus vėl prakiuro. Neturėjome ką daryti, kaip tik ieškoti kur pasislėpti. Taip beieškodami uolų su stogu netikėtai atsidūrėme naujame sektoriuje, pavadintame Apollo.

Greitai lietus liovėsi šlapinti ir neišėję iš sektoriaus traukėme įrangą. Nusprendėme čia pralipti kelis maršrutus, kurie pagal aprašymus buvo tinkamo lygio. Pirštai niežtėjo greičiau prisiliesti prie uolos, o nuliovi Scarpai (laipiojimo bateliai) patys užsimovė ant kanopų.

Padarėm porą penkiukių, tokios nemalonios. Po Lenkiško Juros muilo (slidi kalkakmenio uola), kur buvom prieš savaitę, pilkos aštrios uolos žiauriau už švitrinį tarkavo batų gumą ir rankų skūras. Neigiami kampai lengvai išlipami, kai koja stovi bet kur. Tačiau pirštams dar reikia priprasti.  Toliau sekė dvi šešiukės. Kybių mažiau, bet ir nepjauna, kur prisilieti.

Skaistė diulferiuoja

Sektorius nedidelis, naujas ir nenulaipiotas. Nelabai patiko dėl aštrių uolų, tai nusprendėm jį pakeisti. Nusileidome į Kastelli pusiasalį, išsikišusį į jūrą. Ten radom daug ilgų šešiukių. Pralipau dvi, Skaitė vieną. Dėl nutarkuotų pirštų jai buvo sunku, mano pirštų skura buvo storesnė. Supratau, kad iki siekiamo tikslo lipti onsight 6b+, nėra taip toli, kaip iki Marso.

Tolesnis tūsas buvo haikingas po Kastelli pusiasalį. Nuėjom iki bažnytėlės netoli jūros kranto, kurią iš toli matėme ryte. Patyrinėjom, net į vidų snapą įkišau, mat raktas buvo paliktas duryse. Viduje vietos mažai, pro duris matėsi šventųjų paveikslai ir daug gėlių. Žemyn iki jūros – išmūrytas ir baltai dažytas takas, kur yra prisišvartavimo vieta atplaukiantiems laiveliams. Aplink Kastelli matosi bokštų ar sienų liekanos, išduodančios kad kažkadaise čia stovėjo tvirtovė.

Bažnytėlė Kastelli

Kastelli patraukėme iki Arginontos kaimo salos įlankoje. Kelias vingiuoja palei jūrą serpantinais. Vaizdai pasakiški, kerintys, niekur dar nematyti. Pakeliui praėjome keletą laipiojimo sektorių, o priekyje jų matosi dar kokių dešimt. Dabar žinome, kur dar galima bus laipioti. Radau ant krūmo pakabintą kepurėlę – beisbolkę, su užrašu Greece. Tikriausiai stiprus priešpriešinis vėjas bus kažkam nupūtęs nuo makaulės. Pasimatavau – kaip tik!

Kaime sutikome graikų šeimynėlę, švenčiančią sekmadienį prie stalo. Grojo smuiku, dainavo, kepė mėsą ir gėrė alų. Paklausiau, ar galiu nufotkint – neprieštaravo! Pasižvalgę po kaimą toliau nusprendėm nebeeiti – laukė atgalios 10km kelias iki laikinųjų namų Masouri.

Graikų šeima Arginontoje

Gegužės pirmoji Graikijoje – gėlių diena. Visi stengiasi papuošti gėlėmis viską, kas tik šauna į galvą. Dažniausiai tai – transporto priemonės ir namai. Ant namų durų kabo vainikai, kiekviena mašina turi puokštelę, pritvirtintą prie grotelių, priklijuotą ant variklio dangčio ar užkišta už valytuvo. Gražiai atrodo, tieg daug gražių spalvų, labai pakelia nuotaiką. Stengėmės neatsilikti, Skaistė papuošė mane.

Gegužės pirmoji - gėlių diena

Vakare laukė soti vakarienė, vynas ir desertas.

P.s. Abu esame šviežiai iškepti kaboriai. Reikia pridurti, kad tai pirma mūsų kelionė, skirta laipiojimui uolomis. Skaistės patirtis vos metai su kapeikom (pernai pavasarį pradėjo vaikščioti į laipiojimo salę). Aš su pertraukomis laipau apie tris metus, bet rimčiau (t.y. reguliariai) irgi apie metus. Buvome pernai ir šiemet nuvykę prie Lenkijos uolų į Montis Magia sąskrydį kelioms dienomis. Tačiau apie savo lipamas kategorijas nieko nežinojome. Tai mums nėra svarbiausia. Labiau patyrę esame kalnuose ir ledo laipiojime. Prieš du metus, būdamas Peru, esu pralipęs vienintelį onsight’ą 5.10a (6a). Tai ir viskas, kuo galiu pasigirti.

Parašykite komentarą