Kalymnos VII diena – jamam pyrdą

Buvo tikras penktadienis. Rytinis šaltas vėjas pasitiko negailestingai. Pusryčius iš balkono perkėlėme į kambarį. Atsisukęs šiaurys taip įsismagino, kad net švilpimas girdėjosi už lango.

Šios dienos Skaitės planas – jamam pyrdą. Salvijos ir Pauliaus argumentai davė vaisių! Reikia sėsti ant tos birbynės ir išmokti pagaliau važiuoti. Jokio motociklo ar motorolerio anksčiau nesu vairavęs, kaip ir Skaistė. Aišku, draiveris buvau aš. Turėjau progą perprasti pyrdos valdymo įpatumus ir patirti malonumą vairuojant šį keistą aparatą. Po pirmos dienos tas malonumas kol kas tik darbas. Važiuoti dviese kalnais ir guldyti ant posūkių dar reikia įprasti. Nors važiuoti sekėsi gerai, tačiau kiaurai perkoštas šalto vėjo ir svaidomas gūsių po kelią kol kas visą dėmesį sutelkiau į vairavimą. Atsipalaiduoti dar negaliu (nebent tik rankas), vingiuodamas serpantinais turiu jausti už nugaros ir švelnią moterišką globą. Labai įdomus jausmas, rekomenduoju ypač turintiems galimybę čia atvykti ir pajausti tikrą Kalymnos dvasią.

Ant pyrdos

Nupyrpinom šiandien į salos galą Emporios. Stabtelėjom pakeliui Arginontoj apsvarstyti tolimesnių planų. Staiga iš niekur atsirado žmogelis, įkišo atšvietą A4 lapą – žemėlapį su savo tavernos kitoje kalnų pusėje vaizdu ir kontaktais. O Skaistei dar įteikė lelijos žiedą. Tik jį nelabai kur turėjom dėti, tai palikome stotelėje pamerktą į pakelėje gulėjusį vandens butelį.

Emporios paplūdimys pasitiko labai triukšmingai. Iš salos sostinės Pothios keliais autobusais prigužėjo daugybė moksleivių. Palikome pyrdą jų globoje ir išėjome patrekinti. Žavėjomės laukiniais vaizdais: kaip bangos subyra į uolas, nešiojamos vėjo sklando žuvėdros, saulė debesis keičia kaip kojines.

Pakrantės uolos

Patekę į nuošalų salos pakraštį, radom tvoromis aptvertas ožkų ganyklas. Ir jokių ženklų ar nuorodų į trekingo trasas. Takelį irgi buvo nelengva rasti. Jo neradę, ėjome ten kur ožkos buvo pramynusios takelius tarp visokių kupstų ir spygliuotų krūmų. Tokius pačius krūmus anksčiau sutikome Aukštajame Atlase Maroke. Tačiau čionykščiai ne tokie gyvi – ant jų nė vienos boružės, kurių apstu buvo Afrikoje.

Panorama nuo perėjos

Palei ganyklos tvorą pasiekėme perėją, tačiau kitapus takas buvo visiškai apleistas ir apaugęs. Reikėjo leistis ten, kur akys matė – stačiu šlaitu žemyn. Rinkomės tas vietas, kur tarp tankios ir spygliuotos – dygliuotos augmenijos matėsi didesni akmenys.

Kitoje perėjos pusėje - nusileidimas

Numesti aukštį užduotis pasirodė sunki, nes su kiekvienu žingsniu kojinėse ir batuose daugėjo nuravėto ir duriančio šieno. Nusileidus žemyn į trekingo pradžios tašką, geras 15min ravėjau iš kojinių ir batų piktžoles. Skaistė buvo ilgom kelnėm, tai jai labiau pasisekė.

Sugrįžus į Emporios, laukė siurprizas. Pyrdą okupavęs vaikų burys, o vienas veikėjas gulėjo išsitiesęs, lyg tai būtų jo transporto priemonė. Nors pagyrė, kad pyrda gera. Pabendravę su vienu, sėdom ir nubyrbinom iš to vaikų širšalyno.

Stabtelėjome pakeliui prie sektoriaus, kuriame yra urvas. Radom grandinėmis apsuktas geležines duris ir kopėčias žemyn. Skaistė pasileido žemyn, bet be ciklopo įžiūrėti stalaktitus buvo sunku. Apžiūrėjome ir sektoriaus uolas, veikti čia bus ką. Yra gražių ir įdomių maršrutų.

Maršrutas

Vėl stabtelėjome Arginontoje. Pasikeitęs vėjas ir bangos pakrantėje sukrovė akmenukų pylimą. Kaip ir kasdien laukė jūros vandens terapija pavargusioms kojoms ir rankoms.

Vakarinė penktadienio programa – vakarienė restorane. Susiskambinom su Paulium ir Salvija. Nutarėm ragauti keptą ėriuko koją. Užsakėme vieną koją keturiems, tai apsikakojom nesuvalgę ir skaniausius kaulus atidavėm neapgraužę. Padarėm klaidą namie užvalgę sriubos… Vakarienę vainikavo desertas – keptos mielinės spurgytės medaus padaže su cinamonu. Pas graikus kiekviename restorane po pagrindinio patiekalo atneša nemokamą desertą, todėl neskubėkite privalgę išeiti. Kartais verta pasėdėti ilgiau.

Parašykite komentarą