Kalymnos VIII diena – Salvija ir Paulius

Rytas giedras, nei vieno debesėlio. Ir taip visą dieną. Atsirado prošvaiščių, kad pasisukus  vėjui oras atšils. Antra diena iš eilės, kaip negalime maudytis. Tačiau nusileidome į urvą!

Sėdam ant pyrdos ir lekiam su vėjeliu į jau nužiūrėtą „urvinį“ sektorių. Privažiavime radom pažįstamą baltą pyrdą. Staigmena – ogi Salvija ir Paulius prisitraukinėja prie sektoriaus! Ką gi, labai malonu kad jie savo paskutinę kelionės dieną Kalymnos sumąstė palaipioti kartu su mumis.

Salvija skraido

Pakilome į viršutinę sektoriaus dalį Upper Cave. Lipome penkiukes, šešiukes ir galiausiai „topraupinom“ (lipom su viršutine sauga) porą septyniukių. Abi iš serijos misija neįmanoma. Labai jau rūpėjo pačiupinti, kas tas yra. Viename maršrute spėjome ir pašvytuoti prieš objektyvą. Nušoviau kelis gražius kadrus, kurių labai trūko. Laipiojant dviese, fotografuoti praktiškai neįmanoma – arba lipi, arba saugai. Bet atsiradusią spragą tikėjausi užpildyti kitą savaitę, kai į Kalymnos atvyks pagausėjimas iš Lietuvos.

Su Skaiste apsiginklavom ciklopais, flysais ir… leidomės į pirmąjį savo urvą. Ne taip seniai teko leistis į urvą Lenkijoje. Tačiau lyginti nelabai yra ką, nes šis uždaras. O uždaros erdvės pirmiausiai kvepia klaustrafobija!

Kopėčios žemyn, dienos šviesa, patenkanti pro įėjimo angą, silpnėja, prasideda stalaktitų varvekliai… Dingsta šviesa, ciklopas apšviečia požemines erdves, reikia šliaužti pro arką, leidimąsis žemyn laikantis už stalagmitų kolonų, atsiveria požeminės karalystės vaizdai…

Stalaktitai

Požeminės erdvės, tamsa ir ant sienų sukurtos mozaikos turi savo šarmo. Po pirmųjų kopėčių pasidarė nejauku ir kiek netikėtai tvanku. Greitai nustačiau tolimesnį praėjimą ir urvu leidomės gylyn. Priėjom antras pritvirtintas kopėčias, leidžiantis jomis, urvo architektūra keitėsi. Mus apsupo daugybė stalagmitinių kolonų ir stulpų, stalaktitai keitė spalvą. Jei pragaras egzistuoja, tai jį būtent tokį ir įsivaizduotu. Tamsų, niūrų, klaidų, tvankų, gigantišką.

Stalagmitų kolonos

Priėjome didelę erdvę požeminę – salę. Čia atmosfera tapo dar nejaukesnė. Pradėjo jaustis šviežio oro trūkumas. Apėmė keistas svaigstančios galvos sindromas. Neradom čia speleologų deklaruojamos urvų romantikos ir po kelių padarytų kadrų nusprendėm rauti aukštyn. O koks džiaugsmas apėmė įkvėpius šviežio oro gurkšnį, pamačius mėlyną giedrą dangų ir išgirdus ošiant jūrą! Galiu patvirtinti – urvai patinka tikrai ne visiems. Nors uždarų erdvių baimės nejaučiu, bet kurmiu Kolumbu (atradėju) būti po žeme potraukio nepajutau.

7a maršruto bandymas

Grįžome į savo sektorių, kur laukė projektukas 6b+ (top rope). Pavyko! Nors ir sunkus buvo, teigiamas su myzeriukais ir trintim.

Paskolinome ciklopus ir į požemius įšėjo Salvija ir Paulius. Jie iš urvo išnešė kudašių dar greičiau.

Salvija ir Paulius

Išmynėm namo, o pakeliui – tradicinė stotelė Arginontos paplūdimys. Atmirkėm jūroje padroštas letenas ir kanopas. Kasdienė druskos dozė labai padeda. Visi nubrozdinimai, smulkios žaizdelės super gyja. Jau pirmom dienom nuo jūrinio klimato visas organizmas labai puikiai išsivalo. Gali pamiršti, kas yra kosulys, sloga, gerklės skausmas ar užsikimšusi nosis su snargliais. Nepatikėsite, bet šių dalykų čia paprasčiausiai nėra!

Šventinės šeštadienio vakarienės visi kartu varėm į šeimyninį restoranėlį. Salvija rezervavo staliuką, mėgavomės puikia graikiška virtuve. Vynas, alus, aštunkojų kotletai, o po graikiškų patiekalų didelės lėkštės ir sunkiai kėlėmės nuo stalo. Tiesa, likutį paprašėme supakuoti, po sriubos porcija išties per didelė pasirodė. O porcijos čia įspūdingos, tai žavi. Negana to, po valgio gauni dar antrą nemokamą gėrimų dozę. Ir desertą, už kurį taip pat nereikia mokėti! Po tokių vakarienių pusryčiai tampa nereikalingi – nuo vakarinės maisto dozės apetitas dar neatsigauna. Skanių ir sočių jums vakarienių!

Šiandien taip pat vyko operacija „ežio drožimas“. Su moterišku kojų skustuku skutau savaitės barzdą. Ne toks prastas tas Gillette Venus, tik pakraščius sunku prieiti.

Parašykite komentarą