Kalymnos III diena – slow motion ritmu

Rytinis optimizmas ir bėgimas greičiau čiupinėt uolų po pirmo pasilaipiojimo šiek tiek atvėso. Norisi gerai išsimiegoti, todėl žadintuvą išjungėme. Turime dvi savaites, taigi laiko įgyvendinti įvairiausiems sumanymams užteks. Sutarėm su Skaiste, kad pamirštam laikrodžius, žadintuvus. Nuo šiol nebeskubam. Niekur! Be išimčių. Ir vienas kitam tą primenam. Kaip toje dainoje – relax, take it easy. Įjungiame slow motion ritmą.

Vakarykštį maršrutą iki Kastelli (~3km) žygiavome be didelio užsidegimo. Visgi reikėtų du dalykus atskirti. Arba haikingas, arba laipiojimas. Viskas kartu per daug kalorijų kainuoja ir batareikos pradeda sėsti anksčiau nei norėtųsi.

Nors ir niekur nebeskubėjom, atsidūrėme Dolphins Bay sektoriuje pirmieji. Nuostabi vieta. Keliolika metrų žemiau uolų bangos mušasi į uolas. Sukurdamos simfoniją, praryjančią pašalinius garsus. Uolos ir jūra – atominis derinys. Ir šią Kalymnos simbiozę pajutome daug kartų. Labai mėgstu pusiausvyrą. Kasdien, gyvenime, fotografijoje ir kelionėse. Jei būtų tik vienas objektas, jis greitai pabostų, taptų rutina. Vienas svarbesnių dalykų, organizuojant keliones – atrasti tą pusiausvyrą, kuri leistų įgyti naujų potyrių. Jei ruošiatės vykti į kelionę, būtinai sugalvokite alternatyvą pagrindiniam užsiėmimui.

Dolphins Bay

Po poros praliptų virvių šalia turėjome dar porą draugijų. Sektorius platus (virš 30 maršrutų), todėl jo užtektų ir penkioms kompanijoms. Maršrutai idealūs pradedantiesiems kaboriams.

Padariau penkis onsight’us. Trasos įdomios, apie 20m ilgio. O penkiukės turėjo neigiamų išlipimų. Nesunkių, dažniausiai vieno judesio su patogiais perėmimais. Viena trasa net su trim tokiais. Uola labai įdomi, tokios struktūros dar neteko čiupinėti. Būdama arti jūros vandens, pasidengusi plonu druskos sluoksniu. Lipant atrodo, kad rankos smarkiai prakaituoja ir tuoj nuslys. Taip, čia lipant penkiukes, reikalinga magnezija. Saulė per pietus pradėjo stipriai kepinti, nusprendžiau nusivilkti maikę. Dabar turiu raudoną nukepusią nugarą.

Draugiškai nusiteikusių senukų limuzinas

Antroji dienos dalis – supermarketas ir turbo vakarienė. Bet prieš tai nuėjom atvėsti į paplūdimį prie jūros. Juk čia atvykome ne vien dėl uolų. Kalymnos šalia miestelių ir kaimukų yra keli sutvarkyti vieši paplūdymiai. Ir nemažai laukinių, kur nesutiksi nė gyvos dvasios. Išskyrus jūros ežius…

Po dviejų lietingų neatsispyrėme progai pirmą kartą išsimaudyti. Vanduo vėsokas, gal kokių 18 laipsnių. Ir labai sūrus. Galima išvertus pilvą plūduriuoti ir neskęsti. Tačiau neįmanoma nardyti – žiauriai graužia akis. Tam būtinai reikia akinių ar akvalango. Dėl stiproko vėjo dauguma pliažo lankytojų deginosi su rūbais. O vandenyje nemirko beveik niekas.

Masouri paplūdimys, vaizdas į Telendos salą

Su maršrutiniu autobusu nuvykome į supermarketą apsiprekinti. Iki grįštančio autobuso turėjome daugiau nei valandą pastudijuoti graikiškas kainas ir maisto asortimentą. Užsipirkom visai savaitei. Kainos artimos mūsiškėms. Prisikrovėm plasmasinę dėžę, rastą prie parduotuvės. Jų saloje rasti galima visur, ne deficitas. Net alaus dėžių, prikrautų tyščiais buteliais, niekas neima.

Alaus dėžių yra visur

Atėjo laikas ir plano daliai – soti vakarienė. Kepta mėsa, makaronai, salotos, baltas vynas ir desertas. Prikirtom kaip už tėvynę!

Vakare vėl susitikom su Salvija ir Paulium. Šį kartą nostalgišką 70 – 90 muziką grojančiame bare, kur turi pilstomo Guiness’o alaus. Nesu didelis jo mėgėjas, paragavau Amstel. Baruose Kalymnos paprastai turi vietinio Mythos, Amstel ir Heineken. Nesu nė vieno išvardintų mėgėjas, tai daug jo ir negėriau. O 5 eurus kainavęs bokalas buvo brangiausias gyvenime. Vakaro pašnekesių tema – Kalymnos uolų specifika ir kaboriai, apie kuriuos nekuria filmų.

Atskira tema – vietiniai uodai. Su jais reikia žaisti kaip Ogiui su tarakonais. Atrodo, jų kambaryje nėra. Tačiau atsigulus, išjungus šviesą ir įmigus jie kaip partizanai išlenda iš slėptuvių ir pradeda puotą. Nuo jų įgėlimų baisiai niežti, sunku ištverti nesikasius. Tačiau po kokių 15 minučių niežulys praeina ir nelieka jokių įkandimo žymių. Bet taip visą naktį ganėtinai užknisa. Tų uodų nėra daug, gal kokie 3-4. Bet jie sugeba terorizuoti ir kelti paniką. Sugalvojau taktiką, kaip su jais kariauti. Kai pradeda skraidyti ir pulti, uždegu šviesą. Teroristai nebeturi laiko gerai pasislėpti ir dažnai nutupia ant baltų sienų ar lubų. Vat tada ir juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Parašykite komentarą