Kelionė, pakeitusi ne tik gyvenimą. Komplikuotas kelias į Cusco ir pažintis su indėnų šeima

Autobusas į Cusco pasitaikė ne tik brangus, bet ir nerealiai komfortabilus. Didžiuliai odiniai foteliai transformavosi į lovas. Nepaisant viso to komforto, sutinkamo tik ilgųjų skrydžių metu, Skaistę užsupo naktinis važiavimas serpantinais. WC jai tapo geriausiu draugu, gerai kad durys buvo prie pat „lovos“. Visą naktį pykino ir dar vieną nabagę. Tuliko duris jos abi varstė pamainomis. Autobusas ropštėsi vis aukštyn, nuo aukščio skaudėjo galvą. Švintant pro langą įžiūrėjau sniego lopinėlius, švytinčius ant perėjos.

8 valandą ryto autobusas sustojo, ir įjungęs atgalinę pavarą, pajudėjo atgal. Kelią užvertė purvo ir didžiulių akmenų nuošliauža. Iš abiejų pusių vis didėjo autobusų ir vilkikų eilės. Situaciją komplikavo tai, kad po ilgų liūčių nuo stataus šlaito vis byrėjo nauji akmenys ir šliaužė purvas. Apvažiavimo nebuvo, kitoje pusėje – kilometrinis skardis ir apačioje šniokščianti upė. Todėl šoperiai buvo priversti ieškoti išeities! Kolektyvinėmis pastangomis vyrukai nuo kelio nurideno smulkesnius akmenis, kad atsirastų tarpas pravažiavimui. O stambesnius, apsukus virve, pajudino tik sunkvežimis. Pirmenybė išbandyti pravažiavimą teko mūsų autobusui. Nepasakysiu, kad buvo labai ramu stebėti, kaip lėtai autobusas brovėsi per akmenų ir purvo užkardą.

Po pietų pasiekėme Cusco. Buvo žiauriai karšta, o mes nusikalę po naktinių ir rytinių nuotykių. Nesunkiai suradome hostelį, kuriame prieš trejetą metų gyvenau. Ne daug kas pasikeitė per tą laiką. Net kaina išliko ta pati – 15 solių asmeniui. Kambaryje net teliką radome, tik antena be antgalio. Po kelionės pagaliau pailsėję, apsiprausę ir pavalgę, kitą dieną išsiruošėme pasižvalgyti po senąją inkų sostinę.

Pataikėme į neeilinį paradą. Visomis gatvelėmis į centrinę miesto aikštę, vadinamą Plaza de Armas (ginklų aikštė), žygiavo šimtai moksleivių, jų mokytojai ir tėvai. Eismas aikštėje uždarytas, tvarką saugojo didelės karinės policijos pajėgos. Prie katedros įrengta garbės ložė, kurioje sėdėjo politikai ir municipaliteto atstovai. Mikrofonai, daugybė kamerų ir beprotiškai daug parado dalyvių bei eilinių turistų. Visą aikštę užplūdo Cusco apylinkių mokyklų atstovai. Mokiniai pasipuošę vienodomis uniformomis, kiekviena mokykla demonstravo savo simboliką. Visas kelias valandas trukusio parado tikslas – pražygiuoti viena aikštės tiesiąja. Bet ne belekaip, o kaip pavyzdingiems kareiviams. Rankos ir kojos sinchroniškai kilnojamos 90 laipsnių kampu! Prieš oficialią dalį vyko repeticija. Ant vargšų vaikų rėkė karininko uniforma apsirengęs, juodas kaip gorila, piktasis „Pinočetas“. Nuo karščio ir įtampos po keliolikos metrų vaikai pamesdavo ritmą, vos pakeldami kojas. Nepaisant galvas dengiančių kepurių, jų veidais žliaugė prakaitas. Bet kiekvienas, sukandęs dantis, stengėsi iš paskutiniųjų. Mokyklų pasirodymą vertino komisija. O fotkino bei filmavo visi, kas turėjo bet kokią tinkančią aparatūrą.

Tokios griežtos buvo spektaklio taisyklės. Po parado vaikų laukė atpildas – ledai, poilsis, nuotraukos su draugais ir tėvais. Manau, kad dalyvavimas šiame parade – tai prestižo reikalas kiekvienai Peru sistemos šeimai. Vaikai nuo mažumės įtraukiami į žaidimą, kuriame jie neturi jokių šansų rinktis. Iš šalies reginys atrodė kaip didelė miesto šventė, bet jaunimui tai labiau panašu į katorgą. Situacija puikiai naudojosi apsukrūs prekeiviai. Kažkas pardavinėjo maistą, kiti žioplinėjantiems turistams siūlė tapytus paveikslus, o gražiosios lyties atstovės – „inka masaš“.

Mes turėjome kitokią misiją. Susisiekėme ir susitikome su couchsurferiu Danny. Jis nupasakojo kur yra supermarketas, kaip pas jį atvykti, davė namų adresą. Taigi mes užsukome į turgų (jį netyčia radome vakar), nusipirkome maisto vakarui bei artėjančiam kelių dienų žygiui.

Vakare pasiėmę daiktus su taksi atvykome į Danny namus. Jis dar nebuvo grįžęs iš darbo, bet jo šeima buvo informuota ir mūsų laukė. Tik išlipus iš taksi vaikai mus pažino. Čiupo su visom kuprinėm ir nuvedė į namus. Susikalbėti iš tiesų buvo labai sunku, nesupratau keisto Ingrid (Danny žmonos) ispaniško akcento. Nė vienas jų nemokėjo angliškai. Mus palydėjo į žemą belangį kambariuką, kur atsinešėme savo kuprines.

Danny šeima gyvena apie 30 minučių pėsčiomis nuo Cusco centro. Nuomoja dalį namo vargingame kvartale. Viename kambaryje jie įrengė krautuvėlę, kurioje prekiauja būtiniausiais maisto produktais, duona, daržovėmis. Pasirinkimas labai skurdus lyginant su Lietuvos kaimo parduotuve. Vidiniame kieme veikia skalbyklos servisas. Čia skalbia ir džiovina iš hostelių surinktą patalynę ir turistų nešvarius daiktus. Dėl didžiulio turistų srauto Cusco yra daug skalbyklų, tokios paslaugos populiarios. Pats Danny dirba per du darbus (o jų pakeitęs yra labai daug), vakarais mokosi Cusco universitete.

Danny ir Ingrid yra grynakraujai inkai. Jų šeimoje auga du sūnūs: septynerių Sebastianas ir dviejų Ricardo. Danny gerai moka kečua kalbą ir ja bendrauja su vyresne gimine, nes jo tėvai indėnai nebendrauja ispaniškai (dauguma ir nemoka). Trumpai apie religiją. Dauguma Pietų Amerikos indėnų pasidarė gana religingi krikščionys, pastoviai eina melstis į prabangias ispaniškas ar kuklesnes kaimo bažnyčias. Arba tiesiog prie pakelėse esančių mažų altorėlių. Danny giminė tiki senaisiais inkų gamtos Dievais. Svarbiausias, žinoma Pachamama (motina žemė). Danny turi tikslą sugrįžti gyventi į kaimą, kuriame augo. Kalnuose, šalia gražuolio upėtakiais sklidino ežero.

Pagaliau sulaukėme ir grįžusio šeimininko. Susipažinome, papasakojome apie artimiausius planus – savarankišką žygį pėsčiomis į Machu Picchu. Danny kaip turistas prieš keletą metų irgi keliavo. Papasakojo keletą vertingų tipsų. Sutarėme – kai grįšime po savaitės, kartu gaminsime ir ragausime nuostabios perujietiškos virtuvės patiekalus!

Pradžia – Sugrįžimas į Peru… pažiūrėti futbolo?

Tęsinys – Slaptas kelias į Machu Picchu – Salkantay trekas.

1 komentaras

  1. Skaistė

    Atvykus į Cusco miestą, aplink zujo, bėgiojo daugyybė vietinių gyventojų. Mums tik palipus pirmas laiptų pakopas užsibaladojo širdis. Miestas yra apie 3500m aukštyje virš jūros lygio, bet vietiniams tai nė motais. Sekančią dieną jau aklimatizavęsi jautėmės geriau.

Parašykite komentarą