Kelionė, pakeitusi ne tik gyvenimą. Slaptas kelias į Maču Pikču džiunglėmis

III diena. Rytas Collpapampa. Anksti atsigulus, anksti ir keliesi. Šeštą ryto girdisi sujudimas. Keliamės ir mes. Turistams ruošiami pusryčiai. Karavano palydos čiabuviai ardo palapines, pakuoja mantą ir krauna ant mulų. Lauke beveik šimtaprocentinė drėgmė. Ant tvoros pakabinome palapinės tentą pradžiūti. Bandymas gavosi nelabai vykęs – nėra nei vėjo, nei saulės. Turistams išėjus pakylame mediniais laiptukais į vipinę ložę pusryčių. Prieš akis – puiki panorama. Gauname po didelę lėkštę ryžių, krašte papjaustyta kelios skiltelės pomidorų  ir dviejų kiaušinių šedevras su skystais tryniais. Atrodo fantastiškai! Tik Rasius skystų trynių nemėgsta… Reikia greitai ką nors mąstyti. Darom rokiruotę – Skaistei tryniai, Rasiui – baltymai! Patiekalas lenda ganėtinai sunkiai, bet lenda. Atoveiksmis sunkiai prognozuojamas, todėl Skaistei nusprendė apsidrausti kokakola. Palikę po pusę lėkštės ryžių, padėkojame už pusryčius ir nakvynę. Rasius atsiminimui nusipaveikslavo su svetingąja inka senjora.

Civilizacija nenumaldomai veržiasi ir į sunkiausiai pasiekiamas Andų gyvenvietes. Pasirodo, šalia Collpapampa eina neseniai padarytas kelias, kuriuo važinėja antžeminis transportas. Karavanui persikėlus tiltu per upę, mulų draiveriai turistų daiktus štabeliavo nuo keturkojų ant keturračių collectivo (maršrutinių mikroautobusų). Turistai, kurie dar vilko kojas po vakarykščio žygio, nukulniavo į Santa Teresa miestelį. Bet dauguma, kiek pasileidę serpantinais žemyn, liko stabdyti pravažiuojančių collectivo. Mes Santa Teresoje jokių reikalų neturėjome, todėl keliai su dauguma agentūrinių turistų išsiskyrė.

Diena buvo lengvesnė ne tik dėl geros aklimatizacijos, bet ir dėl to, kad treke nebuvo perėjų. Iki La Playa kaimelio buvo du keliai. Nuliovas žvyrkelis, kuriuo visi čiabuviai ir turistai varo. Kas gali pėsčiomis, bet dauguma su collectivo. Ir senasis džiunglių takas kitoje sraunios upės pusėje. Jį radome ne iš karto. Praėję keliolika minučių nuobodžiu žvyrkeliu pastebėjome, kad viena turistų kompanija eina kitoje pusėje upės. Bet mums matomas tiltas per upę atrodė seniai nevartojamas ir sugriuvęs. Pasiklausėme collectivo laukiančios indėnės, kokio ilgio džiunglių maršrutas ir kaip į jį patekti. Ji nurodė vietą, kurioje yra kitas tiltas. Teko apsisukti ir grįžti…

Tik įkišus nosį į džiungles, iš karto užpuolė visokio plauko padarai. Prifarširavome odą kremu nuo saulės, prisikvepinome repelentais (Ben’s 100 puikiai veikė). Beeidami sutikome darbininkų brigadą, apsiginklavusią dideliais kirtikliais ir kastuvais. Po liučių sezono jie ruošė treką: šalino užvirtusius medžius, take klojo iš naujo akmenis, tvarkė purvo nuošliaužas ir tiltus per upelius. Atkėlę vieną akmenį, amigos palaukė, kol Rasius nufotografavo nedidelę piestu atsistojusią Bambola.

Pietų stojome prie vieno Rio Santa Teresa intako. Skaistė plovė ir džiovino purvinus rūbus, Rasius išvyniojo ryte nespėjusią išdžiūti palapinę ir virė mate de coca.

La Playa kaimelis pasitiko nelabai svetingai. Civilizacija nuo čia nebetoli, todėl mes buvome niekam neįdomūs, net kiaulėms. Kempinguose šurmuliavo nemažai turistų, per tiltą važinėjo transportas, mokykloje vaikų nesimatė. Kaimelis garsus tuo, kad dėl palankaus klimato slėnio šlaituose ir palei kelią gausu įvairių plantacijų. Kavos ir bananų giraitės nebestebino, o štai avokado medį su nokstančiais vaisiais matėme pirmą kartą. Skaistei niekaip nesisekė nusiskinti  „snargliukų“ (taip pavadinome keistus vaisius, forma panašius į apelsinus, kurių viduje yra saldi snarglius primenanti masė su rugščiomis sėklomis), žemai jie išskinti, o aukštai – nepasiekiami. Parduotuvėje pasipildėme sausainių ir vaisių atsargas. Dar buvo ne vėlu, keliavome tolyn tikėdamiesi rasti kokią nors nakvynės vietą.

Pagrindinis kelias vedė į Santa Teresa (tai miestelis, per kurį į Machu Picchu vyksta dauguma pinigus taupančių backpacker’ių), o mums ten visai nereikėjo. Aplink buvo daug visokių takelių, todėl Rasius klausė kiekvieno sutikto čiabuvio, ar teisingai einame. Pagaliau suradome treko tęsinį. Prieš mus atsivėrė kylantis į džiungles begaliniai akmeniniai laiptai. Vaizdinys lyg iš pasakos, alsavo neįsivaizduojama senovine inkų energija. Jau vakarėjo ir buvome pavargę, todėl šį mistinį taką palikome kitai dienai. Pasiklausę inkų senuko, kur galima pernakvoti, gavome vaikų palydą. Atvedė mus į apleistą mokyklos stadioną, kuriame stovėjo futbolo vartų skersiniai, augo aukšta žolė ir buvo vandens kranas. Viskas, ko reikia!

Pradėję traukti daiktus, greitai sulaukėme susidomėjimo iš toliau esančių trobelių. Vienas atėjęs amigo pasiūlė palapinę pasistatyti jo kieme. Skaistei nelabai patiko mintis, bet Rasius norėjo pamatyti indėnišką buitį, todėl pasitarę sutikome. Gavome nemokamą progą pasinaudojome dušu ir tuliku. Užsisakėme vakarienę. Toks sprendimas labai pasiteisino – indėnų šeima paruošė fantastiškai skanų maistą: tirštą sriubą, keptą žuvį su ryžiais ir daržovėmis ir pagirdė plantacijose augančia kava ir arbata. Dviems kainavo 14 solių = 14 litų. Menkos Rasiaus ispanų kalbos žinios padėjo bendrauti, susibičiuliavome su rančos šeimininku Fredžiu. Matėsi, kad jis išsilavinęs, žinojo geografiją, papasakojo įdomių dalykų apie Peru. Šeimos namelyje buvo vienintelė kaimelio parduotuvė, todėl sulaukėme kaimiečių, ateinančių apsipirkti, dėmesio. Nerealus bonusas buvo nuostabus pasivaikščiojimas tamsos apgaubtose džiunglių plantacijose su nepakartojamais vaizdais ir nakties garais. Patikėk, tai vienas iš geriausių patyrimų. Norim vėl ten!

IV diena. Po pasakiškos vakarienės užsisakėme ir pusryčius. Vėl gavome po virdulį kavos ir arbatos. Šviežia kava Rasiui buvo tokia skani, kad organizmą pripildė mėnesio kofeino doze. Kalnuose kavos iš ties labai trūko!

Pradžiovinę palapinę ir susipakavę daiktus, išėjome į migloje paskendusį taką. Pradžioje lyg mistiniame filme vingiavom per kavos pupelių plantacijas (ar žinai, kad Peru yra didžiausia kavos eksportuotoja?). Jas pakeitė rūke paskendusios džiunglės. Mus aplenkė dvi mažos turistų grupelės po du žmones, kurias vedė vietiniai gidai. Tai reiškė, kad einame teisingu taku. Daugiau žmonių nesutikome. Netrukus paskendęs debesyse dangus prakiuro – prasidėjo smulkus lietus. Tai pridavė dar didesnio šarmo džiunglių trekui. Skaistei pagaliau pavyko rasti ne ant skardžio augantį „snargliukų“ vaismedį ir nuskinti ilgai lauktą vaisių.

Po trijų valandų įžengėme į pačią mistiškiausią vietą per visą kelionę. Didžiuliai medžiai, šimtmečius neliesti žmogaus. Jų šakos apaugę samanomis, lianomis, vijokliais ir kitokiais augalais. Pro tuos augalus neprasiskverbia šviesa, todėl aplinkui – šimtaprocentinė drėgmė. Atsidūrėme tarsi „Žiedų valdovo“ pasakoje. Tokių potyrių neįmanoma perteikti žodžiais. Pajunti, kokia gamta yra didinga ir koks tu žmogau menkas. Gali kiek nori bandyti įsivaizduoti, bet tik patekęs į tokią aplinką supranti, kaip tu klydai… Dejavu.

Kalno viršuje radome senovinius ruinus ir mus pralenkusias abi kompanijas. Debesys netrukus po lietaus pradėjo sklaidytis ir netikėtai prieš akis atsivėrė net keli džiuglėse ir rūke paskendę slėniai. Vau! Vieną išraiškingą kalną greitai atpažinau – tai Wayna Picchu (arba Huayna Picchu). O šalia galima įžiūrėti ir pačio Machu Picchu komplekso statinius ir terasas. Kartą šventovėje pabuvojus, viskas tampa daug aiškiau. Senovės inkų miestas yra didis stebuklas ir abejingų lankytojų nepalieka.

Pailsėję, pasileidome kitu kalno šlaitu žemyn. Už 15 minučių mūsų laukė siurprizas. Netoli nuo kalno viršaus radome tuščią kempingą. Neįtikėtina vieta, bet be gido tokią rasti beveik nėra galimybių. Kas pasiryžtų savo valia čia atklysti? Jei Rasiui dar kartą teks keliauti į Machu Picchu, jis be abejo tai padarys! Labai jau kirba patyrinėti ir sužinoti daugiau slapto džiunglių kalno paslapčių.

Nusileidimas nuo kalno užtruko dvi valandas.  Takelis status ir sudėtingas, pareikalavo daug jėgų ir koncentracijos kiekviename žingsnyje. Po lietaus buvo slidu ir pavojinga. Slėnio dugne laukė naujos augalų plantacijos. O jose pasislėpę laukė moskitai. Saulutei įsismaginus, paskutiniai kilometrai rinkosi velniškai sunkiai. Pagaliau pasiekėme hidroelektriką. Registracijos postas atsidūrė kitame Rio Urubamba krante, nei buvo prieš trejetą metų. Kaip vėliau paaiškėjo, gamtos stichijos pasistengė. Tačiau prie traukinių prekiaujančių močiučių maisto skonis liko nepakitęs. 5 solių investicija ant kojų gali pastatyti ir lavoną! Kompleksiniai pietūs susideda iš sriubos, antro ir kompoto. Porcijos didžiulės, maisto kokybė puiki, o skonis nerealus. Tenka nusiimti kepurę prieš inkų senjoras. Gringo žinoma čia nevalgo ir eina toliau ieškoti baltų staltiesių. Taip jiems ir reikia…

Pasistiprinus ir atsipūtus laukė paskutinis ilgos dienos etapas – 8 kilometrai iki Aguas Calientes. Žygiuoti daugiau kaip dvi valandas palei geležinkelio bėgius nėra pats įdomiausias užsiėmimas. Gelbėja tik kylančių į dangų stačiausių uolų draugija ir nerealios  srovės upė. Likus pusvalandžiui iki miestelio, prasidėjo liūtis. Velniškai pavargusiems tai nebuvo atgaiva, o dar vienas išbandymas. Kai atsibeldėme į miestelį nusikalę ir šlapi kaip viščiukai, buvo dzin kur nakvoti. Tiko pirmas nebrangus hostelis centre. Išmėtę po kambarį šlapius daiktus, galėjome pasidžiaugti šiluma ir stogu virš galvos.

Persirengėme likusiais sausais drabužiais ir vakare išlindome pasižvalgyti po Aguas Calientes. Tai nedidelis miestelis, kuriame apsistoja visi vykstantys į Maču Pikču. Reikėjo išsikeisti pinigų bei pavalgyti. Prisėdę prie interneto sužinojome orų prognozę, įsigijome bilietus į Maču Pikču ir nusipirkome šiek tiek maisto įsidėti kitai dienai. Rytoj laukė didi diena.

I dalis – Sugrįžimas į Peru… pažiūrėti futbolo?

II dalis – Komplikuotas kelias į Cusco ir pažintis su indėnų šeima

III dalis – Slaptas kelias į Machu Picchu – Salkantay trekas

2 komentarai

  1. Inga

    Šauniausias, įdomiausias, nors gal ir sunkiausias keliavimo būdas- tik savarankiškai, bet įspūdžiai patys stirpiausi ir nenuperkami už jokius pinigus. Skaitau ir svajoju, kad man panašiai..

Parašykite komentarą