Kelionė, pakeitusi ne tik gyvenimą. Slaptas kelias į Machu Picchu – Salkantay trekas

Salkantay – tai 6271 metrų virš jūros lygio stūksantis milžinas balta kepure. Aukščiausias Cusco apylinkių kalnas. Neatsitiktinai pasirinkome šio kalno pavadinimo treką. Tai yra pigesnis būdas patekti į magišką Machu Picchu (Maču Pikču), vieną įspūdingiausių iš 7 naujų Pasaulio stebuklų. Žinoma, jei viską organizuojiesi pats. Alternatyvų atvykti į Machu Picchu senovės inkų miestą tarp džiuglėmis apaugusių kalnų – nėra daug. Ir tos alternatyvos gerokai mažiau patrauklios tokiems nuotykių ieškotojams, kokie esame mes.

I diena. Su prikimštomis iki viršaus kuprinėmis ant pečių leidomės skurdaus Cusco kvartalo gatvelėmis žemyn. Kažkur turim kirsti gatvelę, kurioje parkuojasi taxi colletivo (maršrutiniai automobiliai, kurie išvyksta kai susirenka pilnas ekipažas). Mūsų amigo Danny žemėlapyje uždėjo tašką, todėl nesunkiai radome. Vairuotojus nuraminome, kad nesame gringo ir brangesnė galimybė vykti vieniems nedomina. Be mūsų salone dar keturi keleiviai ir vienas bagažinėje. Toyota Corolla universalas tiek lengvai praryja. Net ir išsileidusi padanga smarkiai netrukdė pasiekti Mollepata kalnų miestelį 2900 m aukštyje.

Sumokėję po 11 solių (1 solis = 1 litas), patekome tiesiai į miestelio šventę. Eismas Plaza de Armas uždarytas, pastatyta koncertinė scena, grojo muzika, vyko prekyba, nosį glostė kepamų skanėstų kvapas. Tik pažvelgę į visą tą grožį, su kuprinėmis kilome siauromis miestelio gatvėmis aukštyn. Nuo kaitrios saulės jau pylė prakaitas, o prieš akis – visa diena kelio. Vietinių vis pasiklausdami kuria kryptimi eiti, pradėjome treką. Jei ne viena indėnė močiutė, būtumėm jau iš pat pradžių nuėję neteisingu takeliu. Viena svarbiausių pamokų, kurią įsisavinome kelionėje – nuolat kalbinti čiabuvius ir teirautis apie maršrutą.

Nors labai džiaugėmės ištrūkę iš miesto ir civilizacijos, diena pareikalavo labai daug jėgų. Padarėme vieną didelę klaidą – dėl karščio daug gėrėme, bet beveik nevalgėme. 800 vertikalių metrų pakilimas ir 26 km maršrutas iki Soraypampa (3700 m aukštis) užtruko 7 valandas. Atėjome jau sutemus, kempinge lyg jonvabaliai švietė turistų ir gidų ciklopai. Visi jie suvežti agentūrų transportu. Tokių, kaip mes, daugiau nebuvo. Kempingo paskirtis – priimti nakvynės agentūrinius turistus, juos pamaitinti ir pagirdyti. Kadangi aplinkui kanopinių ganyklos, viskas ištrypta ir apšikta. Palapinės statomos celofanu dengtame dideliame sandėlyje. Šalia mažesnis celofaninis pastatas, kuriame kuriami primusai ir ruošiamas maistas. Labai egzotiškai atrodė kalnuose pastatytas tulikas su baltais klozetais ir nuleidžiamu vandeniu. Iš dviejų tuliko pusių pamūrytos prausyklos ir indų plovyklos. Prabangiausiai atrodė administracinis pastatas su kioskeliu.

Šeimininkas priėmė mus prie agentūrinių. Su sąlyga, kad mūsų palapinę jis pastatys ir turėsim ką nors iš kiosko nusipirkti. Muchas gracias amigo, no hay problema (Jokių problemų, labai ačiū drauguži)! Rasius buvo taip pervargęs, kad užkaitęs primusą palapinėje nulūžo. Batareikos visiškai išsikrovė, nebeliko jėgų ir noro (sustojo skrandis) paragauti Skaistės sukurto kulinarinio šedevro. Užmigti padėjo puodelis mate de coca (kokos lapų arbata).

II diena. Mūsų kaimynai turistai kėlėsi 5 valandą ryto. Jų vakarykščius linksmus pokalbius prie alaus pakeitė didžiulis nerimas. Lauke – minusinė temperatūra. Po ilgo miego ir nerealios arbatos Rasius jautėsi puikiai. La coca es la mejor medicina (koka – geriausia medicina). Ta proga dar po puodelį, o Rasius sukirto likusią vakarienės porciją. Išanalizavome vakarykštę dieną ir daugiau servaivinti (naujadaras nuo žodžio survive – išlikti gyvam) neketinome. Pradėjome ugdyti naują įprotį – privalomas maistas kiekvieną žygio valandą!

Kempingas knibždėte knibždėjo, visi ruošėsi pirmai rimtai dienai. Gidai pasakojo, kas šiandien laukia turistų, pristatė vietinių padėjėjų komandą. Turistai rinkosi daiktus, valgė, valėsi dantis. Padėjėjai ardė palapines, pakavo daiktus ir juos krovė ant mulų bei asilų.

Mums tai jau antra diena, buvome ramūs ir niekur neskubėjome. Pusryčiams nieko gero negavom, nes viską suvalgė turistai. Už nakvynę nupirkome pora sausainių pakelių. Suvalgėm juos desertui, užgerdami mate de coca. Palydėję turistų ir asilų karavaną, išsiruošėme ir mes. Dienos tikslas – 4650 m aukščio perėja šalia baltojo Salkantay sniego ir ledo grynuolio. Po trijų valandų ant perėjos sutikome mūsų turistus.

Išsigandęs ant perėjos lakstė pasiklydęs mažas muliukas. Tai į vieną pusę, tai į kitą, žvengdamas iš nevilties. Galų gale prisijungė prie vieno karavano ir pasileido žemyn į debesyse paskendusį slėnį. Ant perėjos valgydami ryte nupirktus sausainius, stebėjome kaip kyla ir leidžiasi ištisi asilų ir mulų karavanai. Vieni jų neša turistų daiktus, kiti gabena maistą į slėniuose įsikūrusius kempingus ir vilas.

Nusileidę nuo perėjos pasiekėm pirmą kaimą. Tikėjomės rasti vietą, kur galėsime skaniai ir sočiai papietauti. Bet kur tau, visi taškai maistą ir nakvynę ruošia tik saviems darbuotojams ir agentūrų turistams. Tokie kaip mes privatininkams neįdomūs. Nes už gidų ir mulų draiverių paslaugas pinigų nemokame. Todėl agentūros skleidžia įvairias paskalas ir bando atbaidyti savarankiškus keliautojus. Daugelis kempingų aptarnauja tik savas agentūras. Laimei, kad yra vietinių gyventojų. Dar ne visus indėnus sugadino doleris.

Vienam larioke nusipirkom skardinę sardinių ir 10 bonbonkių. Žuvytės tomate buvo pasaka, arba mums alkaniems taip atrodė! Pietus paįvairino neįprastas, bet džiuglėse dažnas reiškinys. Stebėjome, kaip kolibriai iš žiedų siurbia nektarą. Tokie maži maži malūnsparniukai, kurių judesius nespėja sekti akis. Tarsi vienoje vietoje išnyksta ir staiga atsiduria kitoje. Vau! Dėl to labai sunku kolibrį uždaryti į kadrą.

Po pietų iš kalnų vis gilyn leidomės į džiugles. Kuo daugiau artėjo vakaras, tuo labiau mažėjo tempas. Ypač sunkiai sekėsi Skaistei įveikti statesnes treko vietas. Skaistė vis klausė, kada pagaliau ateisim. O Rasius įvairiais būdais stengėsi motyvuoti. Collpapampa kaimelį pasiekėme dar prieš sutemas. Pirmame kaimo kieme pamatėme pievelėje stovinčią palapinę. Tai buvo vieninteliai sutikti savarankiški keliautojai. Mūsų ir vokiečių porelės keliai vėliau dar ne kartą susikirto. Įsikūrę šalia jų sulaukėme šuniuko ir inkų mergaitės dėmesio. Kaip vėliau pastebėjome, šioje indėnų fazendoje apsigyveno ir mūsų turistai. Tik jie gavo vipinę ložę, palapinės po stogu. Maistą jiems nešė į antrą aukštą, iš kur matėsi puiki panorama – trijų slėnių susijungimas. Tai patirti norėjome ir mes. Sutarėme su šeimininke, kad už vietą nakvynei sumokėsime užsisakydami pusryčius.

Tęsinys – Slaptas kelias į Machu Picchu džiuglėmis

I dalis – Sugrįžimas į Peru… pažiūrėti futbolo?

II dalis – Komplikuotas kelias į Cusco ir pažintis su indėnų šeima.

1 komentaras

Parašykite komentarą