Kelionė, pakeitusi ne tik gyvenimą. Sugrįžimas į Peru… pažiūrėti futbolo?

Vaikystės tope karaliavo du filmai, kurių herojus mėgdžiodavome. Tai Šervudo legenda Robinhudas ir Žiulio Verno herojai, kapitono Granto beieškantys. Spėkite, ką bendro turi abu filmai? Prašom užuominą – “šovinių” lipdavome rankioti ant daugiabučių stogų!
Tai nuo ko viskas prasidėjo? Dar vaikas būdamas, turėjau visiškai nerealią svajonę. Kam atrodytų realu turėti draugą indėną? Stebuklo lazdele, išpildžiusia svajonę, tapo Skaistė ir couchsurfing’as. Tiesa, indėnų kečua kalbantis mokantis Danielis neturi išmaniojo žirgo (ne telefono!). Kaip Pietų Ameriką skersai kirtusių Verno herojų amigo, prisišaukdavęs mustangą balsu. Bet jei Danny laikysis papasakoto savo plano, nuosavoje rančo Anduose privalės turėti keturkojų gražuolių.

Prieš ilgai lauktą kelionę į Pietų Ameriką su Skaiste turėjome įvairių planų. Nesame iš tų, kurie bando daug „apšikti“, dėliodami pliusus su prierašu „aš čia buvau“. Prieš 3 metus jau padariau panašią klaidą (ir dėl to visai nesigailiu). Tačiau ir kategoriškai nesutinku su tautiečių ale keliautojų sukurtu stereotipu, mol ir per kelis metus šalies nepažinsi… Po praleisto mėnesio važiavome taksi Limoje ir vietiniai turizmo industrijos atstovai ištempę ausis klausėsi mano pasakojimo apie Machu Picchu.

Nėr ko slėpti, kad kelionės stavkė buvo trekingas. Iš pirminio plano pirmiausiai išbraukėme ugnikalnius ir džiungles. Kanjonus ir kopimą į 6000 m viršūnę iš Cordillera Blanca kalnų muziejaus palikome kaboti ant klaustuko, pavyzdžiui jei kas nors su orais. Atsisakę alpinistinės įrangos, gerokai palengvinome kuprines. Jei ką, nuomosimės vietoje. Visa manta tilpo į vieną didelę 15 kg ir dvi mažesnes 10kg kupres. Pasirinkome savo mėgiamą fast and light stiliuką. Tai ne tik sutaupys pinigų skydžių bilietams, bet ir leis su nedidelėmis kuprinėmis kalnuose būti greitiems prasto ir permainingo oro sąlygomis. Teko gerokai pasukti galvas renkantis mažai sveriančią, bet funkcianalią įrangėlę (jei bus susidomėjusių, apie aprangą, įrangą ir vaistinėlę parašysiu atskirai). O pagrindinis kelionės tikslas – praverti Lietuvai Andų grožį.  Todėl nusitaikėme į du kalnų rajonus, kuriuose mažiausiai tiek pat trekingų iš Pietų Amerikos Top 5 galima rasti. Kalnus aukštus, sunkius ir paslaptingus, bet ir labai skirtingus.

Pasiekus Limą, oro uoste buvome priversti kardinaliai keisti planą. Savaitės prognozės Huaraze rodė lietų beveik be pragiedrulių, todėl aukštuose kalnuose blogas oras garantuotas. Turėjau naktį laiko informuoti couchsurferį, kad neatvykstame. Ir susirasti laikinus namus visai kitoje Peru pusėje, už kelių šimtų kilometrų. 180º SOUTH, tarsi mėgstamiausio filmo herojams! Negaliu nesutikti su vienu iš herojų – nuotykiai prasideda tada, kai viskas vyksta ne pagal planą. Situacija pažįstama, ir jai buvome pasiruošę!

Limoje ilgai neužsibuvome. Po pirmos nakvynės oro uoste (skridome iš Madrido jungtiniu skrydžiu per Atlantą (JAV), ten oro uoste pavyko pažiūrėti BarcaChelsea trilerio atomazgą), ir tik atsibudę movėm iš miesto. Bėda, kad į Cuzco autobusai važiuoja tik naktiniai. Anksčiau pavakario išvykti šansų mažai. Bet likti visą dieną 10 milijonų turinčiame metropolyje – maža paguoda. Ką gi veikti Peru? Rinktis turėjome iš ko…

Pirma stotelė – Paracas. Tai viena iš „auksinių“ Peru vietų, traukianti kaip magnetas viso Pasaulio turistus. Žmonės čia atvyksta dažniausiai pažiūrėti laukinių Islas Balestas gyvūnų: begalės paukščių, ruonių, pingvinų ar jūros liūtų. Bet atvykus mums labiau rūpėjo tik numesti kuprines ir pasislėpti nuo karščio. Nusirengęs po palme, negalėjau susilaikyti pagundai. Maudynės Ramiajame vandenyne su rusų moteriškėmis buvo nauja patirtis. Po fantastiškų pietų (sriuba, ką tik pagauta žuvis su ryžiais ir kompotas už 6 solius = 6 litai), turėjau išspręsti dar vieną problemą. Kur pažiūrėti RealBayern grumtynes? Apsukau ratuką per centrą – siesta čia, ot puta (ES- fuck) – niekas nežiūri. Iki vakarinio autobuso laiko turime, todėl nosies nenukabinau. Dar po vieno ratuko apie centrą, kelionių agentūroje radau vienišą savininką, futbolo gerbėją. Atsitempėm kuprines, šaltas Coca- cola butelis ant stalo ir žiūrime. Po pusvalandžio toks vaizdelis. Prie stalo sėdim keturiese: Skaistė, aš, savininkas ir jo draugelis. Už nugarų pro langus ir duris atsinešę alaus tą patį futbolo spektaklį žiūri amigosų kontingentas: mentai, taksistai, saugos postų dežurnikai ir kiti. Stavkes rinko kelis kartus. Po pradinių 10 solių stavkės kilo. Vienuolikos metrų baudinių serijai cervezos (ES – alus, šitas jums irgi pravers) pirkti variau ir aš. Uf, kokia atomazgą, bet laimėjo vokiečiai. Jie ir buvo labiau mūsiškiai!

Nors ir važiavome su brangiausia transporto kompanija Cruz Del Sur, vakarinis autobusas vėlavo. Tokia situacija visai netenkino, nes turėjome vykti į Ica miestą. Nors vėlavo nedaug, atvykę nespėjome nusipirkti kitų bilietų į senovės inkų sostinę. Eiliės terminale ir toks visur miestuose sutinkamas lotyniškas bardakėlis. Su tuo teks susitaikyti visą mėnesį – Peru amigosų turi cielus tris milijonus kart dešimt. Buvom vistiek laimingi, nes gavom paskutines vietas į 16 valandų kruizą į Cuzco. Peru viena šalių, kur ilgi autobusų maršrutai populiarūs, nes turi stipriausiai Pasaulyje išvystytą lotynų autobusų parką. Kas gali būti geriau?!

Belaukiant savo reiso, išėjome pasivaikščioti į Peru vyndarių sostinę. Atslūgus karščiams, iš visų pakampių į miesto centrą, visur lotynuose vadinamą Plaza de Armas (ES – ginklų aikštė), virto įvairiausio plauko žmogystos. Nuo batų valytojų ir fotografų, iki moksleivių ir gatvės kulinarų ar pardavėjų kažko. Nors indėnų tarpe nesimatė daugiau europietiškų veidų, po keturių skrydžių jautėmės nerealiai ištrūkę ir laisvi! Greitai prabėgo valandėlė stebint ir studijuojant vietinius. Skaistei tai pirma pažintis su indėnais. Jos diagnozė – daugelis turi X kojų problemų.

Vakarienei nusipirkau ant akių gatvėje iškepto faršo su bulvytėmis, sukištais į didelę hamburgerinę bulką už 2 solius. Ir Cicha Moradą, skaniausią negazuotą vietinį vaisių gėrimą. Skaistė tenkinosi gatviniais keksiukais.

Naktinė kelionė į Cusco buvo nerami…

Tęsinys – Komplikuotas kelias į Cusco ir pažintis su indėnų šeima.

1 komentaras

  1. Skaistė

    Iš šalies viskas skamba labai gražiai, bet keturi oro uostai su dviem nakvynėm juose, dar neprasidėjus kelionei, jau nuvargina. Guodžia tai , kad oro uostuose apsauga netrukdo miegoti; iki dvidešimties ar daugiau panašių turistų miegodavo salėj. Tik ryte švelniai paspirdavo į koją „pakuokitės“.
    Transatlantinis skrydis jėga: gali žiūrėti filmus, multikus ir dar du kartus skaniai pamaitina (su desertu). Tik va skridome per JAV (Atlantos oro uosto jungtinis reisas). Amerikoniška apsauga Madride taip išpurtė, kad jau vienu metu atrodė nusives į kambarėlį ir dar patikrins visas natūralias angas.
    Pirmas įspūdis – indėnai mažiukai, tikrai mažiukai ( net vyrukai iki peties man).
    Ir šunys, visur palaidi šunys, daugybė jų, įvairiausių veislių. Sunku net suvokti ir jie valkatauja ar turi šeimininką, rišamų ar vedžiojamų su dirželiais vienetai. Bet neteko turėti ar matyti nė vieno incidento, jie tiesiog nerodo agresijos (Lietuvoj grįžus jau sekančią dieną pirmas sutiktas aukštarūšis nupiepęs šuniokas bandė apkramsnoti bėgiojant).
    Ir vietinės moteriškytės krypuojančios plačiais klubais, apsitaisiusios savo tautiniais pūstais peruietiškais sijonėliais iki kelių ir iš po jų kyšančiais baltais pasijoniais. Na nepavadinsi jų labai storom, tiesiog trumputės. Krypuoja gatve su lakuotais bateliais ir savo skrybėlėm-kubiliukias. Ant pečių patiesalas-kuprinė su nešuliu ar vaiku, o prie ausies mobilusis.
    Pusę dienos iki Paracas miestelio važiavome palei vandenyno pakrantę, dulkių-smėlio kopos, visur pilkos dulkės, ir jokios žalumos (o Lietuvoj jau prasidėjo pavasaris, žalia žolytė,pirmi pumpuriukai). Miestelyje nuotaiką sugrąžino pelikanai, tokie didžiuliai, nerangūs, kažkuo priminė kalakutus 🙂 O skrisdami jie labai panašūs į grubias prieškarines torpedas, kurios nepaisant visų fizikos dėsnių skrenda.
    Po to laukė pirma naktis… serfantininiame autobuse. O kad būčiau žinojus…

Parašykite komentarą