Kuo mažiau protas veiktų, tai daugiau patirtume įdomesnių dalykų. Interviu su Augustu Kligiu II dalis

Prieš skaitant šį straipsnį, rekomenduoju perskaityti pirmą interviu dalį. Kur Augustas pasakojo apie kelionių reikalus: kaip tapo tranzuotoju, apie finansinę kelionių pusę, kūrybą, kuprinės turinį ir užsienio kalbas. Antroje dalyje palietėme aštresnes temas: sveikatą ir negalavimus, dvasinę temą, turistines vietas, istoriją apie Hokšilą ir apie ateities kelionių planus. Buvau šiek tiek nustebęs, kaip Augustas nesivaržydamas pasakoja apie asmeninius dalykus. Atvirauja apie tai, ką daugelis pasistengtų paslėpti arba nutylėti. Didelė pagarba tau už tai, Augustai!

Augustas Kligys

– O turėjot problemų kelionės po Centrinę Amerika metu su sveikata? Skiepijotės?

– Tais laikais mes  pasiskiepijom standartiniais skiepais, kuriuos rekomenduoja.

– Nuo hepatito?

– Jo. Trys ar keturi? Trys – keturioms ligoms. Nuėjus į skiepų kabinetą, pasiūlė. Dabar turbūt, jei keliautumėme, nelabai tikėtume tais skiepais. Na tiesiog nemanom, kad jie sustiprina – manau tik silpnina imunitetą. Bet tais laikais taip, mes skiepijomės. O kai keliavom, kartais kokia bakterija prikimba ir prasideda  virškinimo problemos. Vienu metu buvau susirgęs maliarija Peru džiunglėse. Tą laiką, kai aš sirgau, Iquitos prabuvom penkias savaites.

– Vaistų nevartojai?

– Pradžioj neaišku buvo. Dieną keliavom, mano temperatūra pakilo. Kai atplaukėme į Iquitos , buvau toks leisgyvis. Ir tada ėjom vos ne kas antrą dieną kraujo tyrimus daryti. Pradžioje diagnozavo denge fever.

– Mirtina liga?

– Ne, nemirtina. Dengės karštinė – tai liga, kuri nepagydoma. Bet nepavojinga. Kokią savaitę dešimt dienų būni su karščiu ir viskas, reikia tiesiog pergyventi tai. Nieko negali padaryti. Nebent numušti karštį. Tiesiog parazitas, kuris tau nieko blogo nedaro. Bet negali ir sustabdyti. Pirma diagnozavo  denge fever. Vis tiek keliavom per džiungles. O maliarija reguliariai susergama ten. Tai tik po septynių dienų rado mažą maliarijos užuomazgą, kuri yra tame regione. Tikrino visas rūšis. Maliarija, kuria pastoviai kas nors suserga – tai porą tablečių išgeria ir viskas. Jokių problemų. Bet aš pasigavau maliariją, kuri daug pavojingesnė. Jeigu laiku nieko nedarysi, gali ir į smegenis nueit ir taip toliau. Aš ten leisgyvis, man karšta, miegoti noriu ir prakaituoju. O Katjai stresas vis dėl to – maliarijos rūšis pavojinga. Vaistus nuo maliarijos valstybė apmoka, tai gavau nemokamai.

– Šamanų pagalbos nereikėjo?

– Ne. Tuos vaistus pavartojau, tai paskui visą savaitę kaip girtas vaikščiojau. Per gatvę norint pereiti reikėjo, kad Katja vestų už rankos. Jokios koncentracijos. Tie vaistai taip mane išmušė. Bet praėjo maliarija.

– Tai vienintelis rimtas įvykis?

– Iš sveikatos? Nu. Šiaip Katjai, kai pradėjom keliaut, buvo su nugara problemos. Tai ji visose šalyse, kur tik keliaudavom, eidavo pas kokius nors tradicinius daktarus. Visokie masažai ir akupunktūra… bet nieks nepadėdavo. O galiausiai kai buvom Argentinoj, po kokio trijų metų, pakliuvo į rankas knyga apie nugaros skausmą. Kur paaiškina, kad nugaros skausmas ir bet koks iš esmes skausmas nesusijęs su kažkokia tai fizine veikla. Susijęs dažniausiai su psichologinėm problemom ir emocijom. Tai Katja pradėjo dirbti pagal metodus, kas aprašyta toje knygoje. Ji suprato, kad gal būt turėjo kažkokio pykčio tėvui nuo vaikystės. Tiesiog susitaikė su savimi, su negatyviom emocijom, kurios keliavo iš vaikystes. Ir praėjo po mėnesio tas nugaros skausmas. Nebebuvo jo daugiau.

– Tai fainiai labai. Gera istorija. O kokių nors kelionėse ritualų laikotės?

– Kai autostopuodavom ir bent vienas iš mūsų jaučia, kad tarkim neturėtume lipti į šitą mašiną… Tiesiog, jeigu vienas iš mūsų jaučia kažką negero, priešiškumą kažkokį mūsų sprendimui, tai mes iš karto pasisakome vienas kitam. Nusprendžiam to nedaryti. Nesvarbu, kad ir logiškai labai norisi tai daryti. Taip besivadovaujant intuicija visokių įdomių nuotykių buvo. Nutiko taip, kad žmonių netikėtų sutikom.

– Tu minėjai dvasines praktikas. Kada tos praktikos atsirado? Kurioje šalyje pradėjote praktikuoti?

– Indijoje pradėjau domėtis. Tai buvo kažkur prieš tris metus. Bet ne todėl, kad buvome Indijoje. Aišku, tenai atmosfera tokia tiesiog. Yra toks lietuviškas dainininkas Hokšila. Mes su juo palaikėme kontaktą. Jis kaip tik buvo Amerikoje. Dabar gyvena Havajuose. Bet tuo metu jis buvo šviežias Amerikoje. Irgi pradėjo su kitais menininkais, su žaliavalgiais susitikti, kurie irgi domisi dvasinėmis temomis. Įdėjo į Facebooką vieną Youtubo video. Ten toks „channel“. Ar žinai kas yra channeling? Kai žmogui mokymus duoda tam tikros būtybės per save. Tai vadinasi „channeling“. Lietuvoje irgi yra toks žodis – kanalai. Kai žmogus gali perduoti kitų galaktikų vibracijas, mokymai eina per žmogų, transformuojasi į kažkokią kalbą.

– Šiek tiek domiuosi.

– Ten buvo toks Bashar. Tai amerikietis, kurį šnekėti privertė  būtybė iš kitos galaktikos. Ir channelin’a. Kaip tik pradėjau per Youtubą žiurėti, ką jis ten sako. Man toks jausmas buvo… Kad kai keliavom, tokie karoliukai, burbuliukai buvo. Žinai, kad vyksta, bet nesupranti – kodėl? Kai paklausiau paaiškinimo apie gyvenimą, tai toks jausmas, kad man tuo metu visi burbuliukai į karolius susivėrė. Ir viskas susijungė, viską supratau. Mes su Katja klausėmės ir šokinėjom iš džiaugsmo! Kaip dabar viskas aišku. Galima sakyti taip. Na tiesiog jei pasakai Lietuvoje „dvasinis“, tai atrodo kad su bažnyčia susiję. Bet iš tikrųjų tenai apie tai, kad daryti tai kas patinka, vadovautis intuicija. Tiesiog duoda įkvėpimo.

– Tai jėga! Aš įsidėmėjau keletą dalykų. Nesuprasdavau kodėl taip vyksta? Bet po to atsiranda ryšys ir stojasi viskas į savo vietas. Ir supranti, kodėl. Viskas irgi intuityviai, darai ir lygtais žemėlapis būtų – susikloja viskas.

– Mes logines, protinės būtybės stengiamės viską paaiškint. Jeigu kuo mažiau protas veiktų, tai daugiau patirtume įdomesnių dalykų.

– Na yra tiesos. O kaip pas tave reikalai su sportu? Kelionei kūną treniruojat?

– Ne, aš tai niekada neužsiėmiau sportu. Katja darydavo karts nuo karto karate, jogos, pilates pratimus. Ji pastoviai treniruojasi, jai labiau patinka. Asmeniškai aš – nieko. Kai gyvenom Tailande, užėjo man noras – pradėjau bėgioti. Bet ten bėgioti reikia anksti ryte. Kokia penkta ryto, kai saulė dar nepakilus beveik, kai šalta, vėsu. Bėgi ir… šunys palaidi pradeda ant tavęs loti. Ten du ar tris kartus pabėgiojus paskui jau nesinori. Bėgi, bėgi ir už posūkio namas su trim šunim. Jei ten bėgsi – jie visi pradės loti. Ir nežinai, ar jie užpuls. Tokios baimės, pasirodo.

– O koks tavo ryšys su kalnais? Koks požiūris, gal pajutai harmoniją?

– Patiko būti gamtoje. Dažniausiai gaudavosi, kad mažam miestely pas ką nors apsistoji. Netoliese  kalnuotos vietovės, ar pliažai. Ir einam. Mes nebuvom tokie laukiniai, kad susipakuot ir eit savaitei į kalnus. Kiek kitaip maitinomės. Tarkim negalėtume pasiimti, pavyzdžiui mėsos. Nevalgėm. Paskui Katja pradėjo nevalgyt gliuteninių produktų: makaronų, duonos. Labai daug pradėjom gaminti iš daržovių ir vaisių. Einant ten savaitei tiek daug nepasiimsi šviežio maisto. Reiktų vien tik ryžiais maitintis. Mus tai neatrodė patogu.

– Azijoje su vaisiais ir daržovėm problemų turbūt nebuvo?

– Taip, problemų nebuvo. Paskiau pradėjom labiau pamilti vandenyną. Pradžioj mums buvo labiau įdomūs kalnai. Malaizijoje, Indijoje buvo tik vandenynas. Paskui ir Australijoje. Supratome, kokia tai jėga ir galybė yra. Ir kiek pozityvios energijos duoda vanduo.

– O skirtumas tarp didmiesčio ir kaimelio? Jūs ką labiau mėgstat?

– Mažesnės ir neturistinės vietovės mus labiausiai domino. Kai keliavom, pasižiurim žemėlapyje ir į didmiesčius stengdavomės neužsukti. Tik jei reikėdavo. Jei paketą kažkas siųsdavo. Arba su kažkuo susitikti pakeliui. Koks nors įdomus žmogus pasitaiko, tada į didmiesčius važiuojam. Dažniausiai reikėdavo kažką tai nusipirkti svarbaus. Ar pasikeisti drabužius. Praktiškai niekada nenakvojome viešbučiuose. Kai važiuodavome į didmiestį, prasidėdavo daug organizacijos, kad susirasti nakvynės. O kai važiuojam per mažas vietoves, tai tiesiog palapinėje miegam. Prašom žmonių, kad leistų pasistatyti palapinę jų sode ar kažkur. Dažnai pasikviesdavo mus. Labiausiai patiko mažos vietovės. Kur mažiau turistų. Kai tik prasidėdavo turistiniai regionai tada…

– Žmonės sugadinti?

– Galima taip sakyti. Vaikas, pavyzdžiui, pribėga, parodo į piniginę ir sako – kiek dolerių ten turi? Kaime, kur kažkoks nacionalinis parkas, būna sunkiau gauti kažką. Sunkiau rasti žmonių, kurie supras. Kad nori gauti nemokamai nakvynės, ar tiesiog gauti vandens.

– O gali išskirti kokią nors turistinę vietą, į kurią dar kartą nuvarytum mielai?

– Mes kartais pravažiuodavom kažką, bet neužsukdavome į tuos punktus, kurie turistiniai. Pravažiuodavome gal todėl, kad jie mokami buvo. Mes labiausiai pamilom Australiją, kaip šalį. Aišku, Australija yra labai didelė. Ir galbūt visa šalis yra turistinė. O dėl konkrečios turistinės vietos… Dažniausiai mums įsimindavo vietos, kur sutinki šiltus žmones. Mums dažniausiai žmonės būdavo svarbiausi. Geriausi prisiminimai iš susijungimo su kai kuriais žmonėmis. Man asmeniškai bet kuri turistinė vieta tai ar nuotrauką pažiūrėsi, ar gyvai – didelio skirtumo nėra.

– Svarbiausia žmones. Ir nuoširdumas žmonių?

– Mes pradėję keliauti supratom, kad pasaulyje yra beveik visi geri žmonės. Kai žmonės žiūri naujienas, gali atrodyti, kad pasaulis yra su daug blogų žmonių. Bet dauguma pasaulyje yra geri ir jie visada pasiruošę tau padėti, jeigu reikia.

Augustas ir Katja

– Kokie gebėjimai jums labiausiai pagelbėdavo keliaujant?

– Kalbėti vietine kalba yra didelis privalumas. Ta prasme – ką mokam daryti?

– Tarkim atsirandi naujoje šalyje, kalbos nemoki. Kokios tavo asmenines savybės padeda toje situacijoje susiorientuoti ir, tarkim, susirasti nakvynę?

– Man atrodo, ypač kelionės pradžioje, didžiausiais išmokimas buvo nebijoti prašyti pagalbos. Kai pradėjome keliauti Meksikoje, labai nejaukiai jausdavomės. Prašyti vandens, prašyti palapinę pasistatyti. Pirmas kelias savaites mes tiesiog ieškojome kažkokių krūmų, kad pasistatyti palapinę. Paskui nelabai gerai miegi, kai girdi – nakty kelyje vaikšto žmonės. Paskui išmokom prašyti. Kai prašėm, mums visada padėdavo. Gaudavome ir nakvynę, ir vandens – kas buvo svarbiausia. Ir tualetą. Kai keliauji kaip laukiniai, tai tualetas gan svarbus dalykas. Ir nebūtinai moterims. Jei nori didelio, kaimelyje sunku rasti. Išmokome netgi belstis į duris – kad leistų į tualetą.

– Gerai. O išskirtinių asmenybių, žmonių sutikot, kuriems jautėt didelę pagarbą?

– Praktiškai visiems jaučiame didelę pagarbą. Visus, kuriuos sutikome. Beveik visi pagelbėjo.

– Kažką gali išskirti, su kuo norėtum dar kartą susitikti?

– Kai pagalvoji, tai būtu malonu tą patį kelią patiri. Kai tuos kelis metus keliavom, tuos pačius žmones vėl aplankyti. Pranešti, kaip mums sekasi. Ir pažiūrėti, kaip jie dabar gyvena. Yra keli žmonės, su kuriais palaikom kontaktus ir dabar per internetą. Bet aišku, buvo visokių įdomių patirčių. Kai tave priima į svečius koks nors labai turtingas žmogus, ar kuris vos turi ką tau pasiūlyti. Bet vis tiek priima. Kai pamato, kad pasistatom palapinę po medžiu, ir pasikviečia į svečius.

– O kur buvo žmonės nuoširdžiausi?

– Visur buvo nuoširdūs.

– Vieną turėjom svečią per Couchsurfingą, kuris penkis metus tranzuoja. Jis sakė, kad Pakistane ir Irake labiausiai žmonės patiko.

– Mes ten nebuvom, buvom Turkijoje trumpai. Kai žmonės keliauja į tas šalis, jie labai šiltai atsiliepia.

– O visuomenėje sklando nuomonė, kad ten blogiausi, teroristai. Kaip tavo keitėsi požiūris į gyvenimą pradžioje, kai tik prasidėjo kelione ir dabar po dvylikos metų?

– Kaip tik i į Vilniaus autostopų klubą atėjau, man buvo toks nustebimas. Aš šokinėjau iš džiaugsmo, nes radau tai kas man patinka ir buvo pakylėjimas. Jautėsi. Paskui pasidarė kaip ir rutina. Normalu, kad biškelį pabodo tie visi dalykai. Bet labai užsidegiau noru vis tiek būti kažkurioje užsienio šaly.  Todėl nuvažiavau magistrantūros į Daniją. Ten pragyvenau tris metus. Paskui vis tiek, begyvendamas Danijoje, ir į Afriką savanoriauti išvažiavau. Ieškojau būdų, kaip dar kur išvažiuoti, kažką patirti. Kai baigėsi magistrantūros mokslai, vėl pamaniau – ką čia daryti? Tai galiausiai Ispanijoje susipažinau su Katja. Ji turėjo tokią pačią svajonę, kaip ir aš. Tai yra keliauti. Gyventi kelyje. Taip gavosi, kad dar du metus laukėm, kol ji užbaigs savo studijas. Taip ir gyvenom. Aš -Danijoje, ji – Ispanijoje. Ji – Vokietijoje, aš – Lietuvoje. Paskui pradėjome keliauti. Tada prasidėjo naujas etapas. Nieko nebeturėjom už nugarų pasilikę. Viskas, ką turėjom, buvo kuprinėse. Aišku, pirmas periodas buvo labai įdomus. Kol išmokom su kuo mažiau… Išmoksti visokių triukų. Pavyzdžiui, kartą neturėjom vandens. Katjai būtinai reikėjo apsiprausti. Turėjome vieną butelį. Tai ji sugebėjo visa kūną apsiprausti su viena stikline vandens. Daug tokių triukų išmoksti. Tokie įdomūs dalykai vyko. Paskui prasideda nuovargis po metų – dviejų tokio gyvenimo kelyje.

– Tada sustoti norisi?

– Natūraliai gaunasi. Vienoje vietoje mėnesį pabūni, o kitoje – tris savaites. Po trijų metų gavosi, kad važiavome į Indiją, pusmetį išsinuomavome namą, nekeliavom. Kitiems žmonėms tai būtų kelionė. Mes tiesiog išsinuomavom namą ir gyvenom. Paskui Malaizijoje biškelį pakeliavom. Ir išisnuomavom namą dviem mėnesiam. Tailande irgi buvo panašiai. Ten nesinuomavom, bet savanoriavom vienoje vietoje. Leido gyventi nemokamai. Kai Australijoje buvom, kai buvo galimybe taip pat apsistodavome savaitei pas ką nors. Jautėsi, kad norisi sėslesnio gyvenimo.

– Gal dėl to ir atsirado jūsų sūnus?

– Katja turėjo persileidimą. Man rodos, du kartus. Malaizijoje ir kai iš Australijos grįžom į Lietuvą. Tada supratom, kad tas vaikiukas laukia kol mes apsiraminsime ir jausimės stabiliai, patys susibalansavę. Turbūt nenorėjo ateiti pas mus, kol buvom nežinioje, nenorėjo to patirti. Laukė, kol mes busim vienoje vietoje.

– Ir dabar jau turit! Koks vardas?

– Vikas Elijas.

– Vikas Elijas. O kodėl taip, čia dvigubas vardas?

– Taip dvigubas. Katja norėjo dvigubo. Lietuvoje nelabai populiaru. Vikas tai indiškas, o Elijas hebrajų.

– Kada planuojat su vaikeliu keliauti? Matau, kad nesitveri kailyje.

– Neplanuojam kol kas. Labai norėtųsi bent iki Lietuvos nuvažiuoti kažkaip iš to Drezdeno. Su autobusu nelabai norim važiuoti, ypač kai jis toks mažas. Gal bus galimybe su kokia mašina kieno nors. Gal patys kada turėsime mašiną, nes lėktuvų tiesioginių irgi nėra. Tikimės, kad kitą žiemą į kokią nors kitą šalį, kur šilta, vykti peržiemoti. Gal bus kokia didesnė kelionė su laiku.

– Kelionėse turbūt daug sutikot (aš manau, kad daug, nes vis tiek su vaikais keliaujančių yra)? Kokie jums atrodė dalykai neįmanomi, bet vėliau pamatėt ,kad įmanomi? Nes lietuviai galvoja, kad su mažais vaikais keliauti neįmanoma.

– Mes, kai keliavom be vaikų, tai buvo kitoks požiūris į  tas šeimas. Atsimenu, kai buvom Centrinėje Amerikoje, pradžioje mūsų kelionės, tai kartais matydavo vietines Gvatemalos poreles su vaiku autostopu važiuojančias. Gal neilgą atstumą, iš vieno miesto į kitą. Bet su mažu mažu vaikeliu. Tai tuo metu irgi svajojome apie vaikus ir galvojome – gal vieną dieną ir mes taip keliausim. Mes tiesiog pamatėm tokį vaizdą, supratom, kad tai įmanoma. Dauguma galvoja, kad neįmanoma. Bet kai pamatai praktiškai, tai tiesiog pasitvirtini, kad tai įmanoma ir gauni daugiau įkvėpimo. Kelionių metu buvom sutikę vieną šeimą iš Šveicarijos. Jie su keturiais vaikais keliavo du ar tris metus po Afriką, Indiją. Buvo paskui Azijos šalyse su automobiliu. Na su tokiu namuku – kemperiu.  Bet šesi žmones. Tai jie „homeskuliką“ darė, nes ten buvo didesnių vaikų. Vyriausias gal trylika metų ar keturiolika. Su jais susipažinom Indijoje. Pamatėme mūsų kaimelyje, kur mes gyvenom, ten jų mašina stovėjo. Mums buvo įdomu jų kelionė su vaikais. Vėliau juos dar kartą sutikom Tailande. Jie dabar grįžo į Šveicariją. Paraše knygą apie savo keliones. Paskui yra argentiniečių šeima, kurios nesam sutikę, bet esam bendravę internetu. Tai irgi porelė, kurie gal prieš dešimt metų nusipirko Fordą, seną seną. Kokių 35 metų. Jį atremontavo ir su juo važiavo iš Argentinos į Aliaską. Kai nuvažiavo, nesugrįžo ir toliau keliavo po Amerika. Ir gimė vienas ar du vaikai Amerikoje. Dabar jau turi keturis vaikus. Visi jie gimė bekeliaujant tame Forde. Tai jie šešiese tam Forde. Kažkuriuo momentu Fordą biški pasiilgino. Perpjovė ir privirino. Tai jis biškelį ilgesnis dabar. Jie irgi keliauja. Mes klausėme – „Kaip jūs finansiškai sugebat?“ Jie yra parašę knygą ispaniškai ir angliškai, apie savo pirmų kelionių dalį, ir tiesiog važinėja. Jų Fordas pritraukia daug žmonių, nes jis toks senoviškas ir aprašinėtas. Jiems lengva pritraukti žmonių ir jie siūlo knygas.  Jiems visokių stebuklų įvyksta. Buvo Japonijoje ir paskui sugalvojo keltis į Filipinus. O į Filipinus keltis su savo mašina yra labai daug problemų. Praktiškai neįmanoma. Jie Japonijoje per Filipinų ambasadą susidraugavo ir ten jiems padėjo. Rado nemokamą laivą, kuris padėjo jų tą mašiną perplugdyti į Filipinus. Po Filipinų paskui į Australiją keliavo. Daug užsidirbo iš knygų ir jiems užteko. Žodžiu, viskas įmanoma. Bet kaip jie ten šešiese, nežinau…

– Viskas įmanoma. Gerai, gal paminėsi mėgstamiausią knygą, filmą ir kokį muzikantą? Kelionėj kokios muzikos klauseisi? Na kas i galva šauna.

– Kai keliavom, mums prie širdies buvo Hokšilos dainos, todėl mes su juo pradėjome susirašinėti. Hokšila irgi keliaudavo. Tą, ką patirdavo, jis perduodavo į dainas, išdainuodavo. Kai pradėjom  klausyti jo dainas, mes buvom Kosta Rikoje. Buvo toks nutikimas. Kai tranzavom kažkur, sustojo vyrukas. Mus pavežė kokį dvidešimt kilometrų ir paleido kitam kaime, įsuko į savo kiemą. Pasakėm, kad aš iš Lietuvos, Katja is Vokietijos. Už kelių minučių iš to namo atlėkė ryškiai užsienietis, ne kostarikietis. Ir sako: -„Do you know Hokshila“? Paaiškino, kad jis iš Amerikos dabar savanoriauja kažkur tai fermoj. Kai buvo Gvatemalos sostinėje, hostelyje susipažino su Hokšila. Ir po to su Hokšila savaitę keliavo po Gvatemalą. Aš pasakiau, kad esu is Lietuvos, bet aš jo nežinau. Po to nutikimo, kai turėjome internetą, aš susiradau Hokšilos kontaktą ir parašiau jam visą šitą istoriją. Parsisiustėm jo dainas iš interneto ir paklausėm. Jis perduoda tai, ką ir mes patiriam. Ką jis įdainuodavo, buvo labai mums prie širdies tuo metu.

– O kur buvot jį susitikę?

– Hokšilą paskui Lietuvoje kartą ar du kartus buvom susitikę. Dabar jis du ar tris metus gyvena Amerikoje, Havajuose. Dabar jis turi vaiką, irgi berniukas, jau septynių mėnesių atrodo. Ir jis pasinešęs į human design. Kaip ir astrologija ir Majų kalendorius ir ten viskas susijungia ir vadinasi human design – tokia  teorija. O knyga tai, nežinau.

– Jei į kokią negyvenamą salą patektum, kokią knygą norėtum turėti?

– Man visai patiko knyga „Paslaptis“, tai yra „The Secret“. Ten kalba apie traukos dėsnį „The Low Of Attraction“. Kažką tai iš tokių. Tačiau nesu mėgėjas skaityti tokių fiktyvių knygų.

– Kurios yra ne vertingos. O tada filmų? Ar žiuri filmus?

– Žiūrim.

– „The Secret“  irgi matei?

– Jo.

– Gal kokį kitą pasakyk.

– Mums “Amelija iš Monmarto“ patiko. Patiko, nes jis perduoda tą žinutę – daryti gerus darbus kitiems žmonėms. Tai yra labai faina.

– O matei „Šimtas aštuoniasdešimt laipsnių į pietus“?

– Mačiau.

– Iš jūsų kelionių temų. Gerai. Dėkui tau Augustai, kad tiek įdomaus pripasakojai ir kad priėmei.

– Čia kortelė su mūsų tinklapiu. Šitą kortelę gali dalinti. (Augustas įteikė Follow The Road vizitinę kortelę).

Follow The Road

Jeigu tau patiko šis interviu, prašau pasidalinti socialiniuose tinkluose. Vienam iš jūsų su malonumu padovanosime Katjos knygą „Follow The Road„.

Parašykite komentarą