Kur keliauti dviračiu žiemą? Vakarų Kipro gidas

Prieš pradedant skaityti turiu perspėti, kad BlogamOre kelionių tikslas – atrasti ir tyrinėti neturistines vietas. Mes vadovaujamės darnaus (tvaraus) turizmo principais, stengiamės kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Nesinaudojame kelionės vadovais, nemėgstame triukšmingų didmiesčių, lankyti muziejų, turistų susibūrimo vietų, prabangių viešbučių, keliauti automobiliais, maitintis ten, kur nevalgo vietiniai.

Jeigu ieškote, kur žiemą pasišildyti kaulus, Kipras gali būti įdomus pasirinkimas. Viduržemio jūros sala, kurios artimiausi kaimynai yra Turkija, Sirija ir Libanas, tapo pirmuoju žiemos BlogamOre maršrutu. Tokį mūsų pasirinkimą lėmė šiltas klimatas, sąlyginai nedidelė skrydžio kaina ir patogus susisiekimas.

dsc_0102

Apie Kiprą beveik nieko nežinojome ir specialiai kelionei nesiruošėme. Kuo toliau, tuo labiau žavi keliavimo stilius be išankstinio plano (neturėti jokio plano irgi gali būti šaunus planas). Pirmiausiai, tai labai sustiprina erdvės ir laiko pojūtį esamuoju momentu. Kai tenka suktis iš nepatogios padėties, greitai priiminėti sprendimus – tokios stipriomis emocijomis pagardintos akimirkos vėliau virsta ryškiais, margaspalviais prisiminimais. Ir išlieka ilgam. O komforto zona mus paverčia daržovėmis. Atimti iš atostogų nuotykio dvasią mums atrodo nedovanotina klaida. Tai tik mūsų pasirinkimas, vienas iš daugelio galimų.

Jau ne kartą taip darėme, todėl streso nejaučiame. Iš vakaro susikrautos kuprinės, sutepti sumuštiniai, ankstyva kelionė į Karmėlavą. Skrydis iš Kauno oro uosto trunka apie 4 valandas. Pafos oro uostas pasitiko giedru dangumi, augančiomis palmėmis ir stiproku vėju. Po mėnesio, praleisto po debesimis, išvysti saulę be debesų buvo tarsi mažas stebuklas.

Jūsų dėmesiui – trumpas vakarų Kipro gidas. Čia rasite aprašytus Pafos ir Polis miestus, Akamas nacionalinį parką, patirtus nuotykius Argakos priekalnėse. Taip pat šiek tiek apie vietinį transportą, dviračių nuomą, maistą ir apartamentų kainas.

Pafos (EN – Paphos) mums pasirodė turistų apkakotas kurortas. Pastovūs užrašai kaip „Мы говорим по русски“ tik patvirtina, kad tai turistinė skylė. Krantinės geriausias vietas okupavę kavinės, restoranai ir suvenyrų pardavėjai. Einant tolyn nuo jūros – žiemos miegui užsidarę barai, klubai ir kiti neblaivaus naktinio siautulio garantai. Ne sezonu šiame kvartale veikia viena kita krautuvė, nuobodžiaujantys nuomos punktai bei klientų neturintys ekskursijų organizatoriai. Pats pramogų kvartalas apjuostas viešbučių ir apartamentų eilėmis. Ir tik už jų prasideda rajonai, kuriuose dienas skaičiuoja vietiniai gyventojai.

[sociallocker id=“2985″]Miesto krantinė pietryčių kryptimi apstatyta didžiulių kelių žvaigždučių viešbučių eilėmis. Džiugina tai, kad Kipre nėra prigijusi privačių valdų ir tvorų kultūra. Palei jūrą galima išilgai praeiti ar pravažiuoti dviračiu. Prie baltų turistinių tvirtovių aplinka gražiai sutvarkyta: auga palmės, pasėta žolytė, tvarkingi pėsčiųjų takeliai, paplūdimius nuo bangų saugo nedideli, iš uolų sukrauti molai. Miesto paplūdimys gana jaukus ir gruodžio pradžioje buvo tuščias. Už paplūdimio radome gerokai apleistą kempingą. Bet į jį nedėkite vilčių – į Europinius nepanašus.

dsc_0215

Pažvelgus į Pafos vakarus matosi turistų traukos vietos: švyturys, senoji uosto pilis ir tvora aptverta karalių kapavietė. Tolyn pakrante veda akmenimis grįstas takas, kurį pamėgę bėgikai. BlogamOre nuomone, sportą kipriečiai labiau sieja su mada, nei sveikata. Miestas patiks griuvėsių mėgėjams, dauguma iš kurių – aptverti.

Polis. „Turkiško“ turizmo čia nė kvapo. Horizonte nesimato nė vieno gargaro, apklijuoto žvaigždutėmis. Ramybė, toli girdimas jūros ošimas, citrusinių vaisių plantacijos, dviaukščiai graikiško stiliaus nameliai, tavernos – tai Polis vizitinė kortelė. Apelsinų ir mandarinų nereikia pirkti – jų galima prisiskinti pakelėje arba gauti dovanų nuo šeimininkų, kurių apartamentuose apsistosite.

Miestelio pakraštyje prie jūros yra kempingas. Gruodžio mėnesį jis neveikė. Nuo kempingo jūros pakrante veda neseniai paklotas grindinys į Lakki miestelį. Takas, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams, mėgstamas bėgikų, miestelėnų ir turistų. Na o minėtas Lakki traukia savo uostu, iš kurio į jūrą plukdomi ekskursantai. Šalia uosto galybė restoranų, turistams siūlančių jūros gėrybes. Beje, šviežios žuvies galima įsigyti Polis fishmarket’e. Išsirinką žuvį pardavėjas išvalo ir supjausto pagal pageidavimus. Belieka tik pabarstyti prieskoniais, druska ir kepti.

dsc_0178

Nusileidus saulei, Polis alsuoja ramybė. Centre veikia keletas užeigų ir barų. Vyresnių kipriečių pramoga – futbolas. Restoranų aptarnaujantis personalas mandagus, turistų nepuola. Pastarųjų gruodį jaučiamas ryškus stygius. Dauguma užeigų – praktiškai tuščios.

Akamas Peninsula. Tai 230 kv. km į vakarus išlindęs Kipro ragas. Kalvota teritorija iki 2000 metų naudojosi Britų karinės pajėgos. Čia nėra miestų, tik Trojos karo liekanos, menančios antikinius laikus. Dabar Akamas iškyšulyje įkurtas nacionalinis parkas. Teritorijoje draudžiama kurti ugnį ir stovyklauti.

Akamas iškyšulio lankytini objektai. Jų nėra daug, bet visi glaudžiai susiję su gamta. Jei esate be automobilio – užsidėti visus pliusus per dieną bus sudėtinga. Turistų lankomiausias objektas – Afroditės vonios (Baths of Aphrodite) įspūdžio nepaliko. Kiti objektai: kanjonai (Avakas, Androlykou, Petratis Gorges), žaliųjų jūros vėžlių kolonija (Lara Bay), Fontana Amoroza, Akama švyturys, Arnauti ragas (Cape Arnauti), gaisrininkų bokštas, griuvėsių liekanos, Smyies poilsio vieta (iš ten eina keletas trekų) ir šventyklėlė (St. Minas Chapel).

dsc_0058

Navigacija. Dažniausiai elektronika nesinaudojame, jei išeina išsisukti be jos. Akamas iškyšulyje daug klaidžių keliukų. Rekomenduočiau turėti navigacijos sistemą (mes naudojame Maps With Me offline žemėlapius telefone) arba detalų popierinį vietos žemėlapį. Dviračių maršrutų knygelėje parodytas tik vienas kelias  į iškyšulį pradžioje mus suklaidino. Realybė visai kitokia. Pravažiuojamų kelių yra kiekvienoje krantinėje bei iškyšulio viduryje. Važiuojant keliuku per aukštesnes vietas, atsiveria nuostabi panorama į abi Akamas Peninsula puses. Taip pat kalvota iškyšulio vieta eina E4 kelias. Judant į vakarus, iškyšulyje daugėja trišalių bevardžių sankryžų, kuriose lengva pamesti orientaciją.

Kelio danga gruntinė. Tik iki Afroditės vonių atvestas asfaltas. Su MTB (kalnų dviračiu) praktiškai viskas, jei leidžia patirtis ir technika, pravažiuojama. Kai kuriose stačiose atkarpose (pakalnės, įkalnės) geriau dviratį pasistumti. Vietomis kelyje yra klampaus smėlio duobių, kai kur pribarstyta uolų ar akmenų akmenų, ant kurių lengva paslysti ir išsitaškyti. Keliaujant automobiliu, geriau būtų 4×4. Su kitokiais ratai gali kilti tam tikrų problemų.

Argaka. Dviračių maršrutų knygelėje radome maršrutą iki Agios Merkourios picnic area. Pasižiūrėjom kilometražą, peraukštėjimus – neatrodė labai baisiai. Jei būt tiksliu, tai Rasiui neatrodė. Skaistei (kaip būsimai mamai) kelių šimtų metrų peraukštėjimas sukėlė didelį įtarimą. Sutarėme, kad jei užknis – toliau nebevažiuosim.

Nuo Polis iki Argaka – fainuma. Jūra, bangos, naujas tiltas, plantacijos, vaisiai mėtosi ant kelio. Ir už Argakos prasidėjo… Pakilom iki „Natural trail“ pradžios. Čia visi palieka mašinas ir varo po kalnus pėsčiomis, sukdami nedidelius ratukus. Teoriškai. Nors aikštelėje nemažai paliktų automobilių, parke per dieną praktiškai nesutikom nė vieno žmogaus. Išskyrus medkirčius, kurie su džipais važiuoja į kalnus ieškoti malkų. Gruodį Kipre prasideda šildymo sezono pradžia. Žemai prie jūros auga daugiausiai vaismedžiai. Todėl atokiau kalnuose galima dažnai išgirsti rėkiantį bendzopjūklą.

Orientuotis šioje vietoje nei vietiniai žemėlapiai, nei navigacija nelabai padėjo. Vietinis žemėlapis pritaikytas pėstiesiems (trumpi maršrutai), elektroninis žemėlapis kelių nerodo. Keliukų tai gyvas velnias. Iš aukščiau kur pažvelgsi, į visas puses jie išvedžioti, kažkur susijungia. Nusprendėme važiuoti tokiu, kuris atrodė labiausiai išvažinėtas. Taktika pasiteisino. Aukščiau pakilus, palengvėja orientacija. Pagelbėja matoma jūra ir žemesni kalnai. Bet kokiu atveju visada galima pasukti atgal. Pagrindinio keliuko, kuriuo važiavome, labai geras gruntas. Smėlio ir akmenų buvo ne daug. Svarbu tai, kad vaizdai pakilus atperka vargą.

dsc_0133

Buvo karšta ir turimos vandens atsargos praktiškai išseko. Privažiavome sumūrytą iš akmenų vandens rezervuarą. Dar ne pilnai įrengtas, be krano. Pagal čiurlenimą radome išeinančią šlangą. Čia pasipildėme vandens atsargas, papietavome. Šioje vietoje kelias šakojosi, todėl nusprendėme trumpinti ratą ir leistis žemyn link Argakos dambos (Argaka Dam). Pradžioje dar galėjome minti pedalus. Kuo toliau, tuo labiau kelias prastėjo. Downhill’as (leidimasis dviračių žemyn) pamažu virto trial’u (šokinėjimu per kliūtis). O finalas – dviračių vedimas žemyn su pilnai užspaustais stabdžiais. Numetę aukštį, išdžiuvusią dambą gana greitai pasiekėme. Šalia jos radome keliuką, kuris veda link pikniko vietos. Ne bėda, nuvažiuosime kitą kartą!

Pati damba sukonstruota tam, kad galėtų kaupti vandenį. O vanduo reikalingas, kad drėkintų link jūros einančias vaisių plantacijas. Argaka apylinkėse jų gausu. Mandarinų, apelsinų, pamelų. Gali rinkti, kiek tik telpa į burną ir kišenes. Labiausiai sudomino pamelai. Ne tokie dideli, kaip lietuviškose parduotuvėse. Bet užtat kokie saldūs!

Tiems, kas mėgsta laukinius nuotykius, nebijo iššūkių, gerai orientuojasi, rekomenduojame Argaka apylinkes. Tikrai yra kur akis paganyti, pailsėti nuo civilizacijos šurmulio. Jei neturite orientavimosi kalnuose patirties, gerai pasverkit, ar kišti ten snapą.

Transportas. Vietinis transportas gana neblogai išvystytas. Įdomu tai, kad miesto autobusai ir tarpmiestiniai, reisuojantys Pafos apskrityje, kainuoja vienodai. Turistams vienkartinis bilietas kainuoja 1.5 euro (vietiniai moka per pus pigiau). Nesvarbu, ar važiuosite vieną stotelę, ar į oro uostą, ar į kitą miestą (pvz Pafos – Polis). Autobusuose draudžiama vežti dviračius.

dsc_0121

Dviračių nuoma. Dviračius be problemų galima išsinuomoti daugumoje turistinių taškų. Nuomos kainos priklauso nuo parų skaičiaus ir dviračio komplektacijos. Mes mokėjome po 6 eurus už dviratį. Dauguma nuomojamų dviračių yra visiškos atgyvenos arba blizgančios MTB kopijos. Polis pasisekė labiau. Apartamentų šeimininkės sūnus turėjo nuomos punktą. Gavome ne pirmos jaunystės, bet kokybiškus žirgelius. Pafos per dvi nuomas išsirinkome, ką turėjo geriausio. Pirmojo mano egzemplioriaus padanga sprogo po dviejų kilometrų. Paėmiau kitą blizgantį „high-end’ą“ su 21 bėgiu ir visą laiką cypiančiu diskiniu stabdžiu. Priekiniai amortizatoriai beveik užmušti, grandinės tepalo nemačiusios tikriausiai nuo gimimo. Pas Skaistę stabdžių beveik nebuvo. Kai kitą kartą varysiu į Kiprą, musėt savo MTB vešiuosi. Miesto dviračių važinėti asfaltuotais keliais matėme ir normalesnių.

dsc_0151

Kur apsistoti? Kipre populiarūs dviejų rūšių gyvenamosios vietos turistams: viešbučiai (hotels) ir privatūs apartamentai (hotel apartaments). Pirmieji – tai didžiuliai gargarai ant jūros kranto, pažymėti žvaigždutėmis su „all inclusive“. Šitų turistų skruzdėlynų mes vengiame kaip velnias kryžiaus. Antri – nedideli, jaukūs dažnai šeimos nuomojami apartamentai su virtuve, dušu, baseinu. Jų galima rasti visokio lygio ir kainų.

dsc_0323

Pigiausia, ką matėme Pafos – 20 eurų. Bet tik užrašas su telefonu antrame aukšte virš parduotuvių priešais Harbor Station (autobusų stotį prieplaukoje). Tiek Polis, tiek Pafos gyvenome privačiuose apartamentuose. Virtuvė su visa reikalinga įranga (net citrusinių vaisių sulčiaspaudės yra), šaldytuvas, kondicionierius, dušas, balkonas, baseinas vidiniame kieme, keičiama balta patalynė, telikas, WiFi. Ypač retai tokiuose namuose apsistojame, nes komforto mums yra per daug. Bet kadangi Skaistė laukiasi – palapinė ne variantas. Mokėjom 30 eurų už parą (nusiderėjom). Už tiek, kiek gavom, sakyčiau kad pigu.

Maistas. Daug nematau prasmės rašyti. Yra supermarketų, kur parduoda viską. Yra mažų vietinių krautuvėlių su kukliu pasirinkimu. Labiausiai patiko didelis šviežių daržovių ir vaisių asortimentas. Fantastiško skonio pomidorai, ant bulvių žemės dar nesudžiuvę, odelė su nagu lupasi.

Citrusinių vaisių nereikia pirkti, visos pakelės aplipę.

Reikia paminėti, kad niekur nematėme tokio didelio fetos sūrių pasirinkimo.

Produktų kainos įvairios. Gana brangiai kainuoja kepiniai iš miltų (ypač bendelės).

dsc_0204

Restoranuose ir kavinėse nevalgėme, nes visos jos atrodė turitinės. Maitinimo skylių yra kokių tik panorėsi: nuo Flinstaunų iki Laukinių vakarų saloono, nuo Kinietiškų drakonų iki Sirijos virtuvės. Pigesnių patiekalų kainos apie 10 eurų. Viskas adaptuota turistams. Nematėme nė vienos užeigos, kur vakarieniautų vietiniai kipriečiai. Juos galima užmatyti nebent picerijoje ar geriant alų prie televizoriaus. Teisingų vietelių, kur būtų galima paragauti tai, ką valgo paty kipriečiai, deja nemetėme.[/sociallocker]

Parašykite komentarą