Las Fallas Festivalis Ispanijoje. Pasitik liepsnojantį pavasarį!

Nėra taip lengva mus nustebinti, kelionėse esame daug ką matę. Tačiau Valensijos regionui tai pavyko padaryti! Trixie (pas ją dabar gyvename) užsiminė, kad Šv. Juozapo – tautos tėvo – dienos proga visą naktį Gandia mieste vyks kažkokie mums negirdėti performansai. Las Falles festivalis šiame Ispanijos regione švenčiamas kasmet kovo 19 dieną, pažymint pavasario pradžią. Šios ugnies šventės epicentras yra Valensija, tačiau ir mažesni regiono miestai bei kaimeliai šią progą stengiasi deramai paminėti. Koks atrodė Las Fallas festivalis dviems tamsuoliams, apie jį nieko negirdėjusiems, skaitykite toliau.

DSC_0093

Vienuoliktą vakaro atvykome į Gandia. Artėjant link centro žmonių srautai vis didėjo. Nors laikas ir vėlyvas, miestas pilnas gyvybės. Minios žmonių, daugiausiai su šeimomis, vaikštinėjo apšviestomis senamiesčio gatvėmis. Atidaryti barai ir kavinės, vyko naktinė gatvės prekyba visokiais skanėstais, papuošalais. Nakties ramybę be perstojo trikdė sproginėjančių petardų garsai. Šventinė atmosfera priminė Kalėdų vakarą. Greitai ir mes išvydome šventinės atmosferos kaltininkus.. Priešais mus į dangų stiebėsi pasakiško grožio skulptūros, peraugusios kai kuriuos aplinkinius namus!

Kaip mums pasakojo Trixie, visą dieną mieste vyksta skulptūrų gamyba. Jas stato specialūs meistrai kartu su didžiule pagalbininkų komanda. Kiekvienas miesto kvartalas stengiasi pagaminti kuo patrauklesnę skulptūrą, kurią vertina speciali žiuri. Skulptūros turi socialinę potekstę. Jomis bandoma išryškinti ir pašiepti visuomenės problemas. Skulptūrose gali save atpažinti paaukštinti ar pajuokti žinomi vietos veikėjai. Netrūksta pasakų personažų, persipinusių su menamom asmenybėm.

Skulptūrų per dieną pagaminama ne viena dešimtis. Didžiosios, papuošusios gražiausias senamiesčio aikštes ir skersgatvius, stovi iki 12 nakties. Mažosios, skirtos vaikams (jų mes nepamatėme), vėlyvo vakaro jau nesulaukia. Spėkite, kas nutinka skulptūroms?

DSC_0109

Visų jų lemtis vienoda – būti sudegintoms. Kol mes apžiūrinėjome didžiuosius meno kūrinius, šalia jų aptvertose tvoromis vietose dūmino nedidelės degėsių krūvelės. Tai „vaikiškų“ mažesnių skulptūrėlių liekanos. Jas sudegina dieną. O dvyliktą nakties ateina laikas didžiosioms. Skirtingose aikštėse jos padegamos kas valandą. Fiesta tęsiasi iki 6 ryto.

Garbingai skulptūros mirčiai nuodugniai pasiruošiama. Meno kūrinys iš visų pusių apšlakstomas degiu skysčiu, apsukamas fejerverkiniu knatu, atraminės vietos „užminuojamas“ degaus kokteilio bambaliais. Epicentras nuo smalsių žiūrovų atitveriamas apsauginėmis tvoromis. Tvarką prižiūri uniformuoti pareigūnai. Su vandens žarnomis budi gaisrininkai. Jų paskirtis ne užgesinti laužu virtusią skulptūrą, o prižiūrėti galinčius užsidegti objektus: medžius, pastatus, stulpus. Nors aplinkui žioplių susirinko daug, visi jie neprieštaraudami paklūsta organizatorių raginimams atsitraukti saugiu atstumu.

DSC_0116

Staiga pasigirsta griaustinis, dangų nušviečia spalvotų žvaigždžių lietus. Nesu didelis fejerverkų mėgėjas ar žinovas. Neįgudusi akis pastebi, kad ispaniški pirotechnikos stebuklai ir lietuviški gaminami skirtingose gamyklose. Šventinis fejerverkas pažymi iškilmingą momentą – laikas spustelti mygtuką „Fire“. Lydimas poros išsipuošusių chikitų, paskutinei fotografijai prieina baltomis kelius siekiančiomis kojinėmis pasidabinęs Papa Carlo. Tai jis, skulptūros masteris, sutvėrė visą šį grožį! Už kelių akimirkų jo rankose atsiduria ietis su degančiu antgaliu. Kas vyko toliau, stebėkite patys. Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti!

1 komentaras

  1. skaista

    Pradžioje vaikščiojant net norėjosi akis užsidengti.
    Kadangi darbe tenka susidurti su įvairiomis traumomis, buvo baisu žiūrėti kaip visi nuo trimečio pyplio ar pyplės iki vos susilenkiančio seneliuko degina, sprogdina petardas, savadirbes bombikes ar net kažką panašaus į Molotovo kokteiliukus mažuose puslitriniuose kolos buteliukuose.
    Tėvai laukia ir žiūri kaip jų mažosios atžalos pritūpę įpūtinėja ugnį. Karts nuo karto tai šen tai ten po kojomis pykšteli kažkoks dūmelis, nors jau padegėjų aplink nebesimato.
    Stovėjom dviese su mūsų pažįstamu norvegu (kuris kartu su mumis gyvena viloje) ir abu atsargiai vertinome, kas darosi aplinkui. Pamatęs mano mimiką, įsidrąsino pasakyti, kad pas juos Norvegijoje tokie dalykai būtų tikrai neleistini. Pritariau.
    Žinoma, gražu. Duok dieve jiems sutikti rytą su tiek pat sveikų akių ir pirštų, su kiek jie pradėjo vakarą 🙂

Parašykite komentarą