Lost Latinos I etapas. Atvykimas ir aklimatizacija Kolkos kanjone

Lima. Oro uosto taksistai nenustebino kelis kartus “užlenktomis” kainom, todėl išgirdę sprukome iš jų teritorijos. Gatvės taksistas buvo dvigubai pigesnis už pigiausią pasiūlymą oro uoste. Atvykome į autobusų terminalą ir išvažiavome į Ica. Iš ten – į Nazca.

Nazca. Išlipusius iš autobuso mus pasitiko perujietis ir paklausė, ar esame iš Lietuvos. Tai buvo hostelio, kuriame apsistojusi Olga, šeimininkas. Netrukus susitikome ir su Olga. Ji į Peru atvyko keliomis dienomis anksčiau. Turėjome šiek tiek laiko iki naktinio autobuso į Arequipą. Apsilankėme vietinėje užeigoje ir pradėjome pažintį su vietine virtuve. Vytautas nepataikė su užsakymu ir gavo šeimyninę porciją įvairiai paruoštos keptos mėsos. Du trečdalius porcijos jis išsinešė į autobusą.

Arequipa. Iki autobuso į Kolkos kanjoną turėjome laiko, kurį skyrėme pažinčiai su antro pagal dydį Peru miesto centru. Sutikome ir tautinio kraujo, bet porelė lyg įgelta nepratarusi nė žodžio nešė skudurus į kitą gatvės pusę. Plaza de Armas pilna fotografų, siūlančių savo paslaugas. Dažniausias jų taikinys mamų atvesti mažyliai, kurie lesina arba bando pagauti balandžius. Ne taip paprasta pasirodė surasti žmogų, kuris nufotkintų visa mūsų kompaniją. Vienas kalbintas pašalietis užsiprašė pinigų, kiti net nesileido į kalbas. Besitrindami po miestą ragavome kaktusų vaisius, ledus, čeburėkus su sūriu, šviežias sultis ir visiems labai patikusias  papas rellenas (įdarytos virtos bulvės).

Grįždami į autobusų terminalą patekome į įdomią situaciją. Mažutei Daewoo, į kurią be vairuotojo susėdome penkiese, pakeliui baigėsi kuras. Mašina – tikras kledaras. Duris tamsiais akiniais pasipuošęs ir juodus plaukus žėle susitepęs vairuotojas trankė po kelis kartus, kol užsidarydavo. O užvesdavo ne rakteliu, o „trumpindamas“ su laidais. Kai automobiliukas jau nebepajudėjo iš vietos, šoperiukas mus nuraminęs (una minuta) ir išlipęs suleido į baką 2 litrus skysčio iš Inca kolos butelio. Ir Daewoo boružėlė pajudėjo! Bandėme įminti mįslę – šoferis vaikinas ar mergina? Figūra atrodo lyg iš vyriška. Bet manikiūras, tvarkinga apranga (balti marškiniai) ir manieros primena merginą. Mūsų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė.

Cabanaconde. Autobusu kėlėmės per 4.5 km aukščio perėją. Tai buvo išbandymas mūsų makaulėms. Labiausiai šis aukštis pykino Olgą. Į Cabanaconde atvykome jau sutemus, miestukas skendo tamsoje – dingusi elektra. Iš karto užpuolė agresyvi moteriškė su reikalavimu pirkti turistinius bilietus. Prieš 4 metus tokių nebuvo. Hostelyje laukė siurprizas – neužtenka vietų. Bet šeimininkas Mirko greitai išsprendė problemą ir tris apsigyvendino šalimais esančiame jaukiame hostelyje, kuris mums labai patiko. Vakare atšventėme tris paras trukusią kelionę į pirmąjį žygio etapą.

Ryte didelėse kuprinėse palikome nereikalingus ir išėjome į treką. Išeidami iš miestelio pasipildėme gėrimų ir maisto atsargas. Saulė gerai kepino, nepateptos kremu nuo saulės vietos greitai nudegė. Maršrutas nebuvo sudėtingas ir sunkus, visą laiką leidomės žemyn. Kelių sąnariams teko nemažas krūvis, bet visi turime trekingo lazdas. Jos labai padeda leistis.

Vakarą  LLauar kaime pasitikome sėdėdami karštame baseine šalia upės. Stebėjome, kaip danguje užsidega žvaigždės, klausėmės upės kuriamos muzikos. Prie vakarienės stalo ragavome cerveza Arequipena, žaidėme stalo žaidimą su medinėmis kaladėlėmis ir mėgavomės skania vakariene. Tobulas vakaras!

Jau 6 ryto kompanija ant kojų. Tarp mūsų namukų pievelėje ganėsi alpaka. Susirinkę daiktus ir pavalgę pusryčius išėjome gilyn į kanjoną. Mūsų tikslas – Fure kaimas. Penkios valandos kelio įsiminė keliais nuotykiais. Visai netoli mūsų sklandė kondoras. Stebėjome, kaip jis nė karto nesuplasnojęs sparnais kyla į žydrą dangų. Kitas nuotykis – tai laukinių obuolių ir kaktuso vaisių medžioklė. Arequipoje matėme, kaip meistriškai kaktuso vaisius gatvėje išlupinėja. Pabandėme patys ir neblogai pavyko, nors keletą spyglių teko krapštytis iš pirštų.

Fure kaime pasitiko nenustojanti šypsotis indėnė. Gero maisto neturėjo, todėl pietums kapojom duoną su tuno konservais ir užgėrėme tonizuojančia mate de coca. Po pertraukėlės išėjome link dienos tikslo – slėnio gale bėgančio įspūdingo kelių šimtų metrų aukščio krioklio. Iki jo – dar valanda kelio pirmyn ir valanda atgal. Įsiminė status ir siauras takelis. O grįžtant atgal vėl medžiojome patikusius kaktuso vaisius. O vakarienei ragavome fantastiškai skanaus vegetariško maisto.

Ryte žavėjomės niekaip nesibaigiančia šeimininkės šypsena ir mėgavomės jos kepamais ant sviesto blynais. Po mate de coca puodelį ir į kelią. 6 valandas su pagrybavimais žygiavome iki Sangalle oazės. Tradiciškai pakeliui rinkome šiukšles, daugiausiai plastmasinius butelius. Aurimas varžėsi su Petru, kuris daugiau prisikiš už kuprinės. Ši akcija atrodo kiek beviltiška bendrame kanjono fone. Labai gaila, kad pramoniniu tapęs kalnų takas visas paženklintas išmetamomis atliekomis… tačiau mums džiugu palikti kanjoną nors kiek švaresniu, nei jį radome. Ačiū Aurimui už puikų pavyzdį.

Sangalle oazė – turistinis Kolkos kanjono topas. Vos tik pamatęs žydrą baseiną pirmas neišlaikė Aurimas. Nieko nelaukęs jis išsinėrė iš dulkėtų rūbų ir šoko į vandenį. Jo pavyzdžiu pasekėme visi. Po baseino persimetėme keliais žodžiais su juoduke prancūze, argentiniečiu ir sėdome valgyti pietų – soupa crema su spageti. Po pietų saulė dingo, todėl ryžomės dar vienai nerealiai misijai. Tai 1200 m pakilimas į Cabanaconde, kuris gerai įsimins visiems! Nebuvo jie lengvi, miestelį pasiekėme jau visiškai sutemus. Paskutiniai po gerų keturių valandų. Toks įvykis turi būti deramai atšvęstas. Pachamama virtuvė ta proga krosnyje kepė skanias picas su kelių rūšių vietiniu sūriu, jas užgėrėme arbata su pisco ir pieniškais bananų kokteiliais.

Nusipirkome bilietus į Arequipą. Rytoj išvykstame, laukite tęsinio.

DALYVIŲ ĮSPŪDŽIAI

Olga. Niekad nekopė į kalnus aukštyn tamsoje, po žvaigždėtu dangumi. Buvo geras ekstrymas, patiko.

Aurimas. Pabuvęs kanjone ir pamatęs vaizdus, užsimanė skraidyti. Labai patiko kaktuso vaisiai.

Vytautas. Patiko, kad galima valgyti laukinius vaisius, gerti vandenį iš upės, draugiški žmonės. Įstrigo karštas baseinas po pirmo vakaro ir oazės gaivus vanduo dienos karštyje.

Petras. Eini Kolkos kanjonu ir kas kokias 10 – 15 minučių turi sau priminti: „Ėėė – pažiūrėk koks gerulis vaizdas“. Dar nepitryniau nei vienos puslės ir nesuviduriavau. Valio!

Rasius. Vėl Kolkos kanjone  po 4 metų pertraukos. Turiu pripažinti, kad ši unikali vieta per tą laiką pasikeitė ne į gerąją pusę. Civilizacija atneša ne tik didelius pinigus ir turistų srautus, naujus tiesiamus kelius į kaimus, lengvesnį gyvenimą vietiniams gyventojams indėnams, bet ir krūvas šiukšlių. Autentikos čia stipriai mažėja, bet dar galima rasti nuošalių iš mažai paleistų vietų, išlaikiusių pirmykštį gamtos ir žmogaus santykį.

ŽYGIO RĖMĖJAI

 

Parašykite komentarą