Lost Latinos II etapas. Salkantay trekas į Maču Pikču

Maču Pikču – tai ne tik Peru, bet ir visos Pietų Amerikos turistinis topas. Kiekvieną dieną šį magišką senovės inkų miestą aplanko tūkstančiai turistų. Kad pamatyti vieną iš septinių naujųjų Pasaulio stebuklų prireiks ne tik plačiau atverti piniginę, bet ir tam tikrų žinių. Maču Pikču kompleksas apsuptas aukštų, vešlia augmenija apžėlusių kalnų. Ten nėra kelių automobiliams, ten neplaukia laivai ir neskrenda lėktuvai.

Jei ketinate aplankyti Maču Pikču, jums pirmiausiai prireiks atvykti į buvusios inkų imperijos ir Peru turizmo sostinę Cusco. O tada, pasirinkus vieną iš aprašytų būdų, atvykti į Aguas Calientes – turistinį miestelį šalia Maču Pikču komplekso. Paprasčiausias būdas pamatyti maču Pikču ir užsidėti pliusą – sėsti į traukinį, už kurį teks pakloti ne vieną ir ne dvi šimtines. Ieškantys pigesnio būdo turi aukoti laiką ir visa dieną kratytis aplink kalnų masyvą nusidriekusiais serpantinais maršrutiniais autobusais, collectivo (mikroautobusais) ar taxi. Trečiasis būdas, susilaukiantis vis didesnio populiarumo – keliauti į Maču Pikču vienu iš kelias dienas trunkančių trekų.

Dažniausiai turistai renkasi vieną iš dviejų trekų, vedančių į šventąjį Maču Pikču slėnį. Populiariausias yra Inca Trail‘as. Tačiau jam yra įvestos kvotos – per dieną į treką įleidžiama ne daugiau kaip 500 asmenų, iš kurių didelę dalį sudaro turistus aptarnaujantis personalas. Savarankiškai praeiti į Inca trail‘o ko gero nepavyks, nes visas vietas rezervuoja vietinės agentūros.

Salkantay – tai 6271 metrus virš jūros lygio iškilęs aukščiausias Cusco apylinkių kalnas. Ties šiuo kalnu eina dar du trekai į šventąjį slėnį.

Originalus Salkantay trekas kerta apie 4900 metrų aukščio kalno perėją ir vėliau įsijungia į Inca Trail‘ą. Bet šiuo maršrutu naudojasi retas turistas. Aukšta perėja ne visų jėgoms (dažniausiai įveikiama ant mulų), be to reikia sumokėti apvalią sumelę už patekimą į Inca Trail‘ą.

Dėl šių priežasčių paskutiniais metais, didėjant aktyvių turistų srautams, sparčiai populiarėja alternatyvusis Salkantay trekas. Nutiesus kelius į tolimus slėnius šis maršrutas tapo sąlyginai saugus ir nebrangus. Ji galima už maždaug 200 dolerių užsisakyti bet kurioje Cusco agentūroje. Už šią sumą turo organizatoriai nuperka bilietus, suorganizuoja logistiką, stato palapines, gamina maistą, asilų karavanai transportuoja daiktus, o gidas visą kelią lydi. Belieka tik klausyti nurodymų ir kulniuoti kartu su didele grupe turistų.

Mūsų kompanija, atvykusi į Peru patirti gyvenimo nuotykio, pasiryžo savarankiškai įveikti kiek įvairesnį ir ilgesnį maršrutą, nei Salkantay tekas. Prieš metus Rasius, viešėdamas indėnų šeimoje Cusco, sužinojo įdomių papildomų maršruto detalių, apie kurias agentūros nutyli.

Cusco sutikome keletą lietuvių. Vienas jų – Vilius, keliaujantis po Peru su žmona Daiva ir 14 mėnesių dukrele Aja, priėmė pasiūlymą prisijungti prie mūsų kompanijos. Vakare su cerveza atšventę susitikimą į žygį išsiruošėme šešiese.

Taupydami laiką, iš Cusco išvykome nevalgę. Todėl pirmas kompanijos rūpestis, atvykus į pirmą maršruto tašką – Mollepata kaimą – buvo prikišti skrandžius. Kol vieni ragavo sriubą ir ragino greičiau išsinešimui kepti vištas su bulvėmis, pavyko susirasti transportą iki Sorraypampa kempingo kalnuose. Pietus, užgerdami alumi, baigėme valgyti mikroautobuse.

Atvykus iki kempingą jau temo, o prieš akis baltai švietė įspūdingo dydžio Salkantay viršūnė. Pakeliui pralenkėme kelias dešimtis einančių į kempingą turistų. Pernai šią atkarpą Rasius jau buvo patikrinęs. Kulniuoti žvyrkeliu, kuriuo važiuoja turistinis transportas, ne pats įdomiausias užsiėmimas.

Per metus kempingas išaugo kelis kartus. Tai akivaizdus rodiklis apie populiarėjantį šį turistinį maršrutą. Aplinkui ganėsi asilai ir mulai, zujo dešimtys aptarnaujančio turistus personalo. Palapinės statomos po celofanu dengtu karkasu, viename tokiame jų telpa daugiau nei dešimt. Vietą dviems palapinėms radome lengvai, o štai vietos analogiškoje „celofaninėje“ virtuvėje nebuvo. Vakarienę ant primuso virėme po žvaigždėtu dangumi.

Pirmoji nakvynė palapinėse 3922 metrų aukštyje praėjo lengvai. Vienintelis Aurimas iš vakaro jautė aukščio pasekmes ir nuėjo miegoti be vakarienės. Naktį šalčio nebuvo, ryte dangus apsiniaukė ir pradėjo lynoti.

Kompanijos laukė sunki diena. Pirma dalis – kilimas į 4629 metrų aukščio perėją su kuprinėmis. Sunkiausiai sekėsi Olgai. Rasius, padalinęs dalį savo kuprinės turinio ir davęs nurodymus, paleido vyrukus į priekį vienus. Ir paėmęs daiktų iš Olgos kuprinės, į perėją kilo kartu su ja. Oras buvo prastas, artėjant link perėjos lietus vis stiprėjo. Kalnas iš debesų taip ir nepasirodė. Ant perėjos pasitiko stiprus vėjas, šalo rankos. Padarę kelias nuotraukas, leidomės žemyn. Lietus įsismarkavo ir sulijo Rasiaus fotoaparatą, todėl daug gražių vaizdų šią dieną nepavyko nufotografuoti.

Leistis Olgai sekėsi daug geriau ir kito slėnio kaimelyje sutikome visą kompaniją. Užkandę ir atsigėrę mate de coca (kokos lapų arbata) leidomės toliau slėniu žemyn. Takas nuo lietaus buvo purvinas ir slidus. Po trijų valandų atėjome į keturių slėnių susikirtimą – Colchapampa kaimą. Dienos pabaigą atšventėme – gaminome vakarienę ir mėgavomės cerveza.

Pusryčių niekas nenorėjo. Tačiau Rasiui užsakius blynus pas vietos virėją, savo nuomonę greitai pakeitė visi. Išėjus iš kaimo pasitiko pirmoji staigmena – akmenų ir purvo nuošliauža nunešė tiltą per upę. Pusė komandos persikėlė per upę pasinaudoję dideliais akmenimis, kiti surado aplinkkelį su mažesniu sukonstruotu tilteliu. Tolimesnis kalnų takas, apaugęs vešlia augmenija, sukėlė daug ekstremalių pojūčių. Liūčių sezonu slėnio šlaitai išvagoti gausiomis purvo nuošliaužomis. Kertant jas vienas neatsakingas žingsnis į šalį būtų paskutinis. Aurimas praminė šią atkarpą mirties taku, nes neapdairiai pastatęs koją vos nenugarmėjo žemyn.

Pietų pertraukos metu išbandėme vieną per upę nutiestą krovininę perkėlą. Vilius su Petru pasivažinėję taip išsimazojo tepalu rankas, kad negalėjo nusiplauti. Artėjant link La Playa, prasidėjo kavos, bananų ir kitokių vaisių plantacijos. Kaimelyje, kurios pavadinimas išvertus reiškia paplūdimį, vyko atstatomieji darbai. Potvynis sunaikino priėjimą prie upės, darbininkai triūsė upės vagoje. Stebėjome, kaip kaime iš mašinos pardavinėjami viščiukai, kaip didesni kaimo vaikai žaidžia tinklinį (mergaitės prieš berniukus), o mažesni žaidžia su mūsų trekingo lazdomis.

Vakare po įtemptos dienos kompanijos laukė siurprizas – nakvynė Fredžio kavos plantacijoje. Atsigaivinę po šaltu dušu, sutemus išėjome į ekskursiją pasiklausyti plantacijos nakties garsų. O grįžus sėdome prie stalo vakarienės, kurios svarbiausias akcentas buvo ką tik paruoštos kavos iš plantacijoje augančių pupelių degustacija.

Naktį smarkiai lijo ir visi padžiauti daiktai ryte buvo šlaput šlaputėliai. Kol džiovinome palapinių tentus, Fredis prie pusryčių stalo užkūrė židinuką. Gavome unikalią progą stebėti, kaip ruošiama kava. Iš pradžių kavos pupelės apskrudinamos specialiame moliniame inde, paskui karamelizuojamos rudu cukrumi. Paskrudintos pupelės malamos specialia mėsmalę primenančia rankine mašina, reguliuojamas sumaltos kavos rūpumas. Pasakiško aromato kava plikoma specialiame dviaukščiame inde, po truputį filtruojasi gėrimui tinkamas skystis. Sunku perduoti kompanijos susižavėjimą šiuo procesu!

Diena vėl žadėjo naujus nuotykius. Kilome į vakare matytą tankia augmenija apžėlusią keterą, kur perėjos viršuje pasitiko šimtaprocentinė drėgmė ir pro tankiai apkerpetojusius medžius neprasisunkia saulės šviesa. Tai senasis kelias į hidroelektriką, kuriuo naudojasi nebent tokie nuotykių ieškotojai, kokie esame mes. Kitoje perėjos pusėje radome ruinus, nuo kurių sklaidantis debesims buvo galima įžvelgti Maču Pikču komplekso kontūrus, esančius labai toli. Nusileidimas buvo ypatingai sudėtingas – stačiu šlaitu einantis molėtas takelis buvo labai slidus. Slidinėjome visi, bet lazdos išgelbėjo nuo skaudžių pasekmių. O atokvėpio minutėmis mėgavomės fantastiškais vaizdais: paskendusių debesyse tolimi ir artimi slėniai, milžiniškas uolomis bėgantis krioklys, aukštas pakabinamas tiltas virš sraunios upės.

Atsižymėję poste prie hidroelektrikos, sutikome treke matytų veidų, atvykusių iš Santa Teresos su taksi. Nuo hidroelektrikos išvyksta traukinukas, dalinantis šalia bėgių išsidėsčiusias užeigėles į dvi puses. Kairėje valgo vietiniai, dešinėje – gringo. Gringo de Lituano pasirinko kairę pusę – menu turistico mūsų nesudomino.

Paskutinis dienos etapas – tai likę 8 kilometrai iki Aguas Calientes traukinio bėgiais. Prieš 4 metus takelis buvo visai nepatogus kulniuoti. Dabar jis taip pramintas, kad dvi valandos prabėgo nejučia. Tik paskutinis pusvalandis įsiminė stipriu lietumi, perkošusiu kiaurai. Atvykę į Aguas Calientes nesunkiai radome hostelį, kuriame mūsų laukė Daiva su Aja. Dar vieną neeilinę  dieną ir susitikimą atšventėme restorane ragaudami įvairius kokteilius ir Peru virtuvės patiekalius. Labiausiai patiko camu-camu vaisių sultys. Liko paskutinis reikalas prieš didžiąją dieną – įsigyti bilietus į Maču Pikču, maisto ir gėrimų.

Aguas Calientes – unikalus miestelis. Ten nėra kelių ir automobilių, bet yra dvi traukinių stotys. Iš vienos traukinys vyksta iki hidroelektrikos, iš kitos – iki Ollataytambo ir Cusco. Ir kasdien reisuojantys Mercedes-Benz ekologiški autobusai iki Maču Pikču komplekso vartų. Jie veža turistus, bet ne visus. Kai kurie, tokie kaip mes, patys pasiryžta sukarti 400 vertikalių metrų kelio stačiame šlaite paklotais akmeniniais laiptais. Kopimas iki Maču Pikču ankstyvą rytą bundančioje gamtoje tikrai vertas tokių pastangų.

Po greitų pusryčių „žygdarbiui“ pakilti laiptais išsiruošėme aštuoniese. Prie mūsų prisijungė Daiva su dukrele Aja. Praėjusiems Salkantay treką toks pakilimas be kuprinių didelių problemų nesudarė. Atsiliko tik šeimynėlė.

Įžengus pro Maču Pikču vartus, senoviniai pastatai buvo paskendę migloje. Kompleksas su žemyn vedančiomis terasomis išsidėstęs tarp dviejų kalnų viršūnių: Wayna Picchu ir Machu Picchu. Norint į jas įkopti, reikia perkant bilietus papildomai už jas sumokėti. Deja, į Wayna Picchu dienos kvota yra tik 400 vietų. Jei seniau užtekdavo ryte atstovėti gyvoje eilėje, dabar norint patekti reikia prieš kelis mėnesius atlikti rezervaciją internetu, kuri yra gerokai brangesnė nei pirkti bilietus kasoje. Mes įsigijome leidimus kopti į aukštesnę Machu Picchu kalno viršūnę.

Kiek pailsėję, pradėjome kopimą. Bet prieš tai reikia pateikti dokumentus ir atsižymėti saugos poste. 2009 metais šio posto dar nebuvo, kaip ir daugelio kitų draudimų, kasmet vis apribojančių judėjimą ir saugančių kompleksą. Įkopę į viršūnę po 10 minučių leistis žemyn, kaip liepė posto budintis, neketinome. Dėl tirštų debesų beveik nieko nesimatė. Bet šylant orui šie pradėjo sklaidytis ir nuo kalno viršaus atsivėrė fantastiška panorama. Prasidėjo konkursas – kas geresnį kadrą pagaus.

Nusifotografavę nuo kalno leidomės traukdami lietuviškas dainas, tokias kaip „Ant kalno mūrai“. Jos padėjo sutikti dar daugiau lietuviško kraujo. Iš viso suskaičiavome 16 lietuvių, tą pačią dieną aplankiusių Maču Pikču. Nieko sau!

Iš arčiau apžiūrėję komplekso statinius, pasigrožėję inkų architektūros stebuklais, užpildę atminties korteles puikiais kadrais ir užsidėję į pasuose Maču Pikču štampus, leidomės žemyn. Kaip ir kiekvieną praėjusią kelionės dieną, šią deramai atšventėme. Iš pradžių – miestelio baseinų komplekse (Aguas Calientes išvertus – karštos veršmės), vėliau  – vakarienė restorane ir naktinis klubas. 

DALYVIŲ ĮSPŪDŽIAI

Olga. Skirtumas tarp ruinų ir griuvėsių galutinai neišaiškintas,bet faktas, kad mes iki jų nuėjom teisingu būdu. Ir tai džiugina: nuostabūs vaizdai ir amerikietiški amerikiečiai.

Petras. Pirmas tipinio turisto požymis: tipinis turistas mano, kad jis nėra tipinis turistas. Dėl Salkantay ir Maču Pikču dabar būsiu priverstas perskaityti kelias knygas apie inkus.

Aurimas. Patiko, kad mus sutikti turistai vadino „hardcore“. Nes buvome su manta, o kiti samdė „autobusus ir šerpus“.

Vytautas. Galėjom pamatyti, kad esame ne iš kelmo spirti ir judame greičiau už tuos, kurių visą mantą tempė mulai ir asilai. Įsiminė naktį šviečiantys jonvabaliai kavos plantacijoje, apie kuriuos džiunglėse išgirdom istoriją.

Rasius. Nesitikėjau, kad taip gerai seksis nelengvas trekas. Nors buvo ne pats geriausias oras, bet kompanija savo užsispyrimu ir vienybe parodė, kad čia atvyko pasiruošę ištrūkti iš savo komforto zonos.

ŽYGIO RĖMĖJAI

 

5 komentarai

  1. Rasius

    Ačiū Vaida. Su nuotraukomis orientuojamės į kokybę, ne kiekybę. Daugiau jų bus galima pamatyti žygio pristatyme vasaros pabaigoje.

  2. Vilius Puidokas

    Oooo! Labai smagu buvo paskaityti ir prisiminti nuotykius! Mano keliai is Londono nukrypo atgal i Centrinę Ameriką, vis dar ieškau tu pasifloru, o ne grenadiljų Aurimui.
    Linksėjimai iš Gvatemalos!

  3. Laura

    Gal atsimenate bet vienos ish agenturu Cuzco pavadinima? Gal galima su jom ish anksto susisiekt?
    (Labai jau nesinori man naudotis viena ish ishpoluliarintu komerciniu firmu… geriau savo business atiduochiau local establishment 🙂
    Dekui 🙂

  4. Rasius

    Mes nesinaudojame agentūrų paslaugomis. Jų galima rasti bet kurioje gatvelėje aplink Plaza de Armas. Turus į Maču Pikču taip pat organizuoja hostelių savininkai (pvz Arco Iris Hostal). Organizuokitės viską vietoje, pasiūla milžiniška. Gyvas kontaktas visada geriau. Neaišku kas toks jums atrašinės 🙂

Parašykite komentarą