Tūkstančio ir vieno paplūdimio Portugalija [foto]

Įsivaizduok situaciją. Atsiduri naujoje šalyje, kalbos nemoki. Žinai viso labo tris miestų vardus, penkis futbolo klubus ir autobuso bilieto kainą. Bet esi ne vienas, o su geriausiu draugu (ar drauge). Ir kuprine ant pečių, kurioje fotoaparatas, štatyvas, kompas,  miegmaišis ir pripučiamas kilimėlis. Už lango kovo mėnuo, kuprinę apsunkino dar keli rūbeliai šiltesniam orui, plavkės, atsarginės kojinės ir… dantų šepetukas su kelioniniu rankšluosčiu. Turėjau dar kažkokių smulkmenų, bet tai nesvarbu. Gal tai kažkam atrodytų košmaras. O man tai – svajonės išsipildymas! Ir šią situaciją specialiai sumodeliavau.

Rytas Porto. Prie rytinės arbatos kūrėme scenarijų kelionei „Portugalija per 5 dienas“. Per Travel channel mačiau reklaminį klipą, skirtą Algarvei, ir tai buvo vienintelis konkretus tikslas. Jo konkretumas galioti baigė, kai antrą dieną žemėlapyje tokio miesto neradau. Ir tai nebuvo koks nors nusivylimas, o reiškė dar daugiau laisvės. Ja mėgavomės jau antra diena važiuodami su mažyčiu Peugeot 107 Atlanto vandenyno pakrante.

Pirma nakvynė Salgado ant vandenyno kranto už pirmos kopos. Sustojome vėlai vakare, išsukę iš mokamos autostrados. Jei Portugalijoje ruošiatės važiuoti tiesiai ir greitai, pasiruoškite už kelius mokėti tiek, kiek paklojate už kurą (1L A95 – 1,7 euro). Sumokėję pirmą vakarą 12 eurų su kapeikom už pusantro šimto kilometrų susigriebėm, kad toks keliavimo būdas ne tik atima malonumą gėrėtis vaizdais, bet ir pabėga nuo pigios kelionės sąvokos. Pamoką supratom ir įsiminėm.

Rytas prie ošiančių didžiulių bangų. Skaistės sportbačiai už bandymą pačiupint vandenį gavo švelnų gurkšnį, nepadėjo ir sprinteriniai sugebėjimai. Vandenynas žiopliams neatleidžia, net nebandžiau bandyti prausti snukelio. Pasimėgavę vandenyno gaiva, išvykome aiškintis Portugalijos kelių ypatumų.

Pirmus galvosūkius kaip išsisukti nuo mokamų autostradų pradėjome spręsti privažiavę pirmą didesnį Caldas Da Rainha miestą. Žemėlapis atrodė kaip voratinklis. Pasiklydome ne kartą, kol pačiupome teisingą kryptį blūdindami po kaimus. Kartą kelias baigėsi net augalų plantacijose. Navigacija šioje vietoje būtų pravertusi, bet po vieno Omnitel bajerio atsijungiau duomenų perdavimą užsienyje. Ir nesigailiu. Gerai skaityti popierinį žemėlapį neabejotinai privalumas.

Dienos topas buvo apsipirkimas supermarkete. Prie įėjimo įtarimą sukėlė palečių gausa ir didžiuliai vežimai (mažų nebuvo), lyg urmo bazėje. Užeiti niekas nedraudė, taip ir padarėme. Kainos nesikandžiojo, išsirinkome maisto, vaisių, daržovių, gėrimų kelioms dienoms. Prie skenerio stovintis vyriškis paklausė kliento numerio, kurio mes žinoma neturėjome. Aišku jis neturėjo noro išvežioti pririnktų gėrybių, todėl tik įspėjo kad kitą kartą pasiieškotume kitos parduotuvės. Nuskenavęs produktus, dėdulė įteikė ilgą sąskaitą, su kuria turėjome susimokėti gretimais esančioje kasoje. Ne viskas taip paprasta… Priima tik vietines debetines korteles ir grynus. Iškratėme visus centus, ir… trūksta keliasdešimt centų. Su Skaiste ieškojome, kokį gardėsi teks atiduoti. Gražinom aštuonkojų konservų skardinę, nes turėjome dvi. Kasininkę galutinai užknisom. Jos laukė nelengvas darbelis – visų mūsų prekių suvedimas į naują sąskaitą. Pinigų šį kartą užteko.

Pietavome vienoje gražiausių Portugalijos vietų – Peniche pusiasalyje. Dešimtis metrų iš vandenyno augančios uolos. Vau! Pietavome ne vieni, kompaniją mums palaikė žuvėdros.

Lisaboną pervažiavom autostrada. Kita stotelė – Setubalis. Čia esantis nacionalinis parkas turi panašumo su Kuršių Nerija. Kad nedaryti didelio rato aplinkui, nusprendėme į kitą nerijos krantą persikelti keltu. Lengvasis automobilis su dviem keleiviais kainuoja 15 eurų su puse. Palydėję saulę su meškeres užmetusiais žvejais nakvynei radome vietą Lagoa de Melides. Turėjom susitaikyti su šeštadienio naktį šalia kempinge vykusiu tūsu. Buvo linksma, tik muzika per garsi.

Kita diena padovanojo daug saulės, stipraus vėjo ir kerinčių vaizdų. Rojų Praia de Odeceixe gali atrasti ne tik serfingistai, bet ir išskirtinių kraštovaizdžių medžiotojai kaip mes. Kalnų sienų ir viršūnių vaizdai prie vandenyno! Arkos uolose, laukiniai gražiausio smėliuko pliažai, mėlynas vanduo, baltos putojančios ir dūžtančios bangos. Kitas laukinis kraštas prie Carrapateiros irgi ne mažiau žavus ir išskirtinis.

Vakarop pasiekėm ir savo tikslą – Sagre iškyšulį. Pietinė Portgalijos pakrantė, dar vadinama Algarve, nesužavėjo. Pirmiausiai tai miestai, žmonių kiekiai, muziejai. Ne dėl jų keliaujame. Nuvykę į Lagos kurortą galutinai nusivylėme. Viduržemio jūrą okupavę miestai – tikra nuobodybė. Nors jei kas mėgsta Palangos tipo vietas, tai gali patikti visokių turistams skirtų pramogų pasirinkimas. Apie laukinės gamtos grožį čia galima pamiršti.

Vakarinė stotelė vėl atvedė į Odeceixe paplūdimį. Kelias dienas buvom nesiprausę, todėl pasinaudojom viešais dušais su šaltu vandeniu. Vakaras baigėsi saulėlydžiu dar viename laukiniame paplūdimyje. Su milijonais ryškių žvaigždžių ir iš Porto vyninių atsivežtu saldžiuoju Croft’u.

Duoklė romantikai turėjo savo kainą. Kas galėjo pagalvoti, kad 100m nuo vandenyno kovo mėnesį gali užklupti šalna? Šeštą ryte jau buvome kelyje. Neradę nieko įdomesnio dar viename Sines mieste, spaudėme gazą į Nazare. Palangos tipo kurortą buvome užmatę važiuodami į priekį. Buvome apdovanoti nuostabiais vaizdais ir trupučiu turistinio šurmulio. Pakrante einančioje gatvelėje radome originalių suvenyrų. Labai puiku kad prekeiviai čia netrukdo mėgautis ramybe.

Vakare stebėjome dar vieną saulėlydį Vieira paplūdimyje su neįprastu reiškiniu. Apsigaubę kapišonais nuo pakrantėje pustomo smėlio tyrinėjome, kaip nuo kranto vėjas gena bangas į vandenyną! Paskutinei laukinei nakvynei pasirinkome mišką tikėdami kad bus šilčiau ir nesuklydome.

Rytas ir pusryčiai prie vandenyno. Tulikus radome užrakintus, todėl ilgai negaišę išvažiavom ieškoti dar vieno spoto paskutinei stotelei. Užklydome į Praia de Mira ir pačiu laiku. Pliaže prie vandens stovėjo keli traktoriai. Aplink šurmuliavo daug žvejų ir dar daugiau žuvėdrų. Iš tinklų žmonės rinko žuvis, o šuniokai atliko sargo vaidmenį neleisdami prie žuvies alkanų paukščių. Tolesnio manevro nelabai supratau. Išdėlioję žuvis ratu, žvejai su traktoriu pradėjo traiškyti dešimtis kilogramų sužvejotų žuveliokų. Ir tokių labai nemažų. Tai reikėtų suprasti ne kaip genocidą, o duoklę žuvėdroms. Panašu, kad Portugalijoje žuvies netrūksta. Ne taip, kaip kokioje Graikijoje.

Gražinę automobilį (5 dienų nuoma kainavo 65 eurus su draudimu) turėjome pusdienį pasitrainioti po Porto. Sutemus atvykome į oro uostą, kur puikiai pernakvoję sulaukėme rytinio skrydžio. Portugalija paliko puikių prisiminimų. Kada nors čia sugrįšime, bet pirmenybė – dviračiams!

Kelionės pradžia Porto gidas – ką pamatyti per dieną.

Parašykite komentarą