Vilnius Challenge 2011 – trečias kartas

Šeštadienį, trečius metus iš eilės, Vilnių drebino nuotykių lenktynės. Pavadinimas Vilnius Challenge tarp multisporto gerbėjų jau tampa bendriniu. Nors nuotykių lenktynių netrūko ir anksčiau, tačiau tai pirmas renginys, sutraukęs šimtus dalyvių Lietuvoje. Ir ugdantis naują multisportininkų kartą. Linkiu organizatoriams ištvermės klausant dažnos dalyvių kritikos. Ir kasmet vis daugiau žmonių įtraukti į outdoor kultūros vystymą Lietuvoje.

Esu be galo dėkingas, kad trumpą multisportininko karjerą pradėjau kartu su Vilnius Challenge 2009. Prisiminus istoriją, prieš porą metų susidomėjau nuotykių lenktynėm ir ieškojau kur galėčiau išbandyti save. Ne tradiciniame triatlone (bėgimas, plaukimas, dviračiai), o tikrose nuotykių lenktynėse. Su alpinizmo elementais. Orientacininkas buvau ne koks, užtat kalnuose jaučiausi kaip namie ir su irklu dažnai draugavau. Žvilgsnis krypo į Rusiją, Latviją ir Argentiną. Ir štai netikėtai sužinojau, kad Lietuva turi Vytenį Benetį. Ir šis nuotykių lenktynių neįtikėtiną patirtį turintis žmogus ruošiasi sukurti naują sportinį įvykį Lietuvoje. Tokios progos praleisti tiesiog negalėjau…


Pamenu, kiek jėgų kainavo pirmasis startas Vilnius Challenge elito grupėje ir kokios skaudžios buvo pasekmės. Tačiau sunkūs išgyvenimai turi vieną puikią savybę – jie ilgiausiai išlieka atmintyje. Viena tapo aišku – su tokiu pasiruošimu (alus iš vakaro su kompanija) ir technika (mamos plentinis dviratis) toli nenuvažiuosiu.

Prieš metus – antras bandymas. Jau labiau vykęs, su nauja komanda ir įsigytais naujais aliuminiais žirgais.  Skaistei tai buvo dar didesnis iššūkis (bet toks ir yra lenktynių pavadinimas) – vos prieš mėnesį išmoko važiuoti dviračiu (nejuokauju!). Tačiau kartu kaupėme ištvermės bagažą ledo laipiojimo stovykloje Norgėje, ekstremaliomis sąlygomis plaukdami baidarėmis, su kuprinėmis įveikinėdami Aukštojo Atlaso kalnų perėjas. Kvapo nepritrūkom ir patekom į mėgėjų penkioliktuką. Likusios jėgos diktavo, kad judam teisinga kryptimi. Jei ne sumaištis finiše, pretendavom likti ant dešimtuko krašto.

Birželio ketvirtoji reiškė dar vieną kupiną įspūdžių dieną Vilnius Challenge 2011. Pasiruošimas netiesiogiai vyko visus metus. Pedalus minti išmokome 50km per vakarą, kajakais irklavome srauniausia Lietuvos upe, slidės, orientaciniai, varžybos, ledai, kalnai, uolos ir dar visko labai daug buvo per metus.

Tiesioginis pasiruošimas – tai startas liūdnai pagarsėjusiame Nykštietiškame triatlone. Ir tas startas daug žadėjo, nes ilgesnės distancijos (rogaininge ir irklavime) labai tiko palaikyti aukštą tempą ir nesiblaškyti. Daug įtakos lenktynėse turėjo ir teisinga strategija. Manau, kad labai svarbu laikytis abiejų komandos narių susitarimo ir atsispirti bandos principui. Vadovautis tik nuosava galva ir nuojauta. Dėka to, iki varžybų nutraukimo Anykščiuose gerokai lenkėme artimiausius persekiotojus. Prieš startą – savaitės poilsis ir pasivažinėjimai vakarais.

Šių metų lenktynės žadėjo dar daugiau nuotykių ir naujovių. Pastebėjau, kad kelios jų atsirado po nusiųstų pernykščių pasiūlymų. Džiugino ir dar vienas dalykas – savo tradicijų kūrimas. Ta pati komanda, tie patys marškinėliai, atvykimas į varžybų centrą ir kelionė namo dviračiu. Ir nemažai komandų turėjo išskirtinių bruožų. Pagalvokite apie tai ir jūs!

Šiais metais iškėliau tikslą patekti į mėgėjų dešimtuką. Tačiau Skaistės pastatyti prie durų batai (sportbačiais nepavadinsi) smarkiai tam prieštaravo. Nuotykius jie jau garantavo, su tokiais net į bulviakasį nė iš vietos. Tebūnie…

Į varžybų centrą mynėm puikios nuotaikos, dviratukai po vakarykščio upgreido turėjo savos konstrukcijos staliukus. Deja, Skaistės staliukas prastai laikėsi ir jį teko prieš startą nuimti. Nieko, užteks ir vieno! Pasipildėme vandens atsargas. Dviračius palikom paruoštus ir padabintus reikalingais rakandais.  Prie startą stojome į nemažą eilę, susidėjom žemėlapius į maišelius. Pasiruošėme jų daugiau, nei reikia. „Na vsiakije požarnyje“.

Startas švelniai tariant nepavyko. Nebuvo aišku, pro kurį arkos galą paleis, nes tokios informacijos nebuvo. Logiškai mąstant, dalyviai turėjo būti surikiuoti prieš startą žyminčią arką. Startavome tarp paskutiniųjų, kelias dešimtis iki pirmo punkto aplenkėm. Tačiau kas čia? Tarp dalyvių vyksta grumtynės. Dvi skylutės ir daugiau nei du šimtai norinčių į jas pataikyti. Pasigirsta ir keletas agresyvių pareiškimų. Kultūra aukščiau visko!

Mieste surinkome visus kontrolinius punktus. Gaila, tačiau orientavimosi žinios nebuvo reikalingos. Užteko bėgti ten, kur visi. Kažkiek pozicijų atkovojom greičiu, matėme kad dar keli kilometrai kai kam būtų vos ne mirtini…

Dedamės šalmus, žemėlapį kišu į dviračio staliuką, ir pirmyn! Strategija jau aptarta, belieka ją vykdyti. Išlindus iš pėsčiųjų tunelio, turime uodegą. Vieną komandą tunelyje sutikome atbėgančią iš priešingos pusės. Patenkam į Šanchajų, rėkiu Skaistei kad sustotų. Reikia pasinagrinėti žemėlapį, vieta juk nepažįstama. Tarp uodegos kyla nedidelė panika, vieni važiuoja tolyn, kiti sukinėjasi ir nežino kur toliau pasukt. Suprantu, kad nežinomoje vietoje bevardėse gatvėse bus keblu. Išlendam į Kalvarijų gatvę, ieškome nusukimo į kiemą prieš automobilių parkavimo aikštelę. Radom! Staiga padavė galybę „dviratastų“, malasi visi „vokrug da okolo“. Beskubėdamas suklystu prie pedagoginio tilto, užvažiuoju ant tilto. Pasitaiko, ne vilniečiui miesto trajektorijos prieš dešimtmetį studentaujant kiek kitaip galvoje užsiprogramavę.

Minu į Narbuto kalną, tačiau Skaistės hibridas tokio tempo vystyti negali. Ant kalno belaukdamas turiu laiko patyrinėti tolimesnį maršrutą. O jis jau pažįstamas iš pernai metų. Kai kuriems dalyviams leidimasis miške nuo stataus kalno kelia abejonių. Kiti gi „krūti“ velomanai, nepaisydami išsirikiavusios žemyn eilės, nuo skaržio varo „lipdami“ per eilinių mirtingųjų galvas. O kam lengva pripažinti, kad lenciūginis trantas gali lenkti MTB?Miško žolėse išmintas naujas dviračių takas orientavimosi įgūdžių nereikalavo. Svarbu ne prieš srovę irtis.

Plaukimas. Ir vėl… Labai tiksliai numačiau, kad jis bus būtent šioje vietoje. Dar pernai turėjo būti kontrolinis punktas saloje, tačiau greičiausiai dėl spūsties plaukimo metu lenktynėse buvo atšauktas. Veiksmą čia kontroliavo pats Vytenis. Dar prieš nosį gelbėjimosi liemenių neliko. Berods buvo ir tokių, kurie nuplaukė į kitą upės pusę neatsižymėję salos KP. Su Skaiste nusprendžiame plaukti be liemenių, nes jų iš kitos pusės neaišku kada sulauksime. Vytenis padrąsina – gylis apie 1,8 metro. Atstumas nedidelis, ežere paprastai plaukiame kelis kartus ilgesnius. Tačiau neįvertiname baisios kliūties – srovėje paskendusios virvės. Netoli priešingo kranto gaunu netikėtą smūgį ir neriu po vandeniu. Akiniams pasakau viso geriausio, atsisega laikrodžio velkro apyrankė. Srovė prispaudžia pilvu prie panirusios virvės. Priekyje matau išvargintą srovės liemenę apsivilkusį dalyvį. Mažais žingsniais slenku virve ir… siurprizas – užčiuopiu nuo rankos atsisegusį laikrodį. Jis kažkokiu stebuklingu būdu užsikabino už virvės. Pačioje srovėje vyksta kova. Skaistę irgi pagavo virvė, negana to į ją įsimūrijo kitas liemeniuotas dalyvis. Nieko negalėjau padėti, tik mačiau kaip jiems abiem blogai buvo. Prie kranto pasitinku Skaistę, ji nuo patirto šoko negali atsigauti. Įtikinu, kad jau viskas praėjo ir galime judėti į priekį. O dėl pretenzijų organizatoriams palaikysiu. Brastoje atgal stovime ilgoje eilėje. Net ir negilioje upės vietoje dalyviai grūdasi neklausydami apsauginio ir keldami grėsmę vieni kitiems. Blaiviai įvertinę situaciją, darome ilgą pauzę, klausome nurodymų, rodome pavyzdį kitiems. Bėgti dar bus kur…

Viduryje upės Skaistė kažką šaukia. Dėl srovės sunku išgirsti, bet greitai pamatau. Jai suplyšo batas! Lenktynės baigtos… negaliu sutikti su tokia jos nuomone. Kadangi vistiek reikės grįšti į starto zoną, įtikinu praeiti tunelį ir dviračiu parminti. Rasime ten tų batų, jei ką.

Tunelyje jau buvau per pirmąjį Vilnius Challenge ir puikiai žinojau, kas ten laukia. Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad vėl atsidūrėme eilėje. Priekyje savo laimės laukė beveik dešimt komandų. Mėgėjai lysti be eilės buvo mandagiai pasiųsti į  galą. Skaistė per tą laiką batraiščiais pririšo nuplyšusį padą. Išlindus per kanalizacijos liuką laukė dar vienas KP miške. Metus ugdyti orientaciniai gebėjimai nesunkiai leido jį surasti. Vėl nepasisekė Skaistei. Bėgdama užkliuvo nuplyšusiu padu ir pargriuvo, nusibrozdino. Ir dar labiau užpyko!

Sutarėme dėl vieno – rezultatas nebėra svarbus, svarbu be pykčio pabaigti trasą ir tilpti į kontrolinį laiką. Surinkome išbarstytus po Vingio parką KP. Turėjome problemų su paskutiniu – pažymėti miške keliukai buvo apžėlę ir neįžiūrimi. Padarėme didelį ratą, bet vietovė buvo pažįstama iš pernai metų. Šalia scenos pamatėme įspūdingą zip-line’ą – nusileidimą virve nuo stogo. Gaila, kad atrakcija skirta tik elitui. Vėl suklydau dėl paskutinio dviračių KP. Žemėlapyje buvo nepažymėtas keliukas link jo. Tačiau tai tik nuotykių dalis.

Pagaliau pasiekėme ilgai lauktą dviračių etapo pabaigą. Kam nauji darbiniai sandalai, o kam dydelis vandens gurkšnis. Pasiėmiau vieną buteliuką ir išbėgome pro Kalnų parką ieškoti baidarių starto. Kuo toliau, tuo labiau lenktynės patiko. Apmaudu, kad Skaistei azartas blėso (sunkus plaukimas, netinkami bėgti sandalai), man atvirkščiai – matant kitų nuovargį, tik didėjo. Ypač sunku turėjo būti naujokams. Tačiau patyrusių kalniečių tokiais krūviais ir kaitria saule nepaimsi. Labai didelis pliusas, kad daug kur buvo geriamo vandens. Ir tos vietos buvo pažymėtos ant žemėlapių. Puiki naujovė, nors kelias vietas ir „skipinom“.

Baidarių „dzedzkos“ griežti, bet teisingi. Čia laukė vienintelis KP, kurio nebuvo. Skaistė gavo nedorą irklą, ant kurio sukinėjosi plastmasė. Tačiau aš gale radau pedalus ir „šufliuot“ galėjom pilnu tempu. Pradžia sunki, dugnas trynėsi į akmenis, strigom sekliose vietose. Užupyje vandens buvo daugiau, todėl aplenkėm penketą komandų. Prie KP eilinė klaida. Neturėdamas po ranka žemėlapio, iš atminties neteisingai užfiksavau, kur sustoti. Du bereikalingi lipimai iš baidos. Ir vėl praleidome į priekį aplenktus varžovus. Išplaukę į Nerį, kokias penkias komandas vėl lenkėm.

Prie traverso gavom atsikvėpti tik kelias minutes. Keista vėliau buvo skaityti kitų nemalonius patyrimus ir valandines prastovas. Suprantu, kad keliasdešimt perkėlų neįrengsi. Pagalbiniai labai puikiai dirbo. Keista, kad pernai ši problema nesusilaukė tiek kritikos. Organizatoriai norėjo kaip geriau, diegdami naujovę su laiko stabdymo zonomis ir prisiimdami papildomus sunkumus sumuojant rezultatus. Manau, naujovė nepasiteisino. Eilių klausimą vertėtų spręsti kitais būdais. Čia panašiai kaip futbole – ar leisti vaizdo peržiūrą. Nors asmeniškai ši sistema ir padėjo, būsiu kategoriškas ir pasisakysiu prieš.

Su laipiojimo sienele lengvai susitvarkėme ir laukti beveik nereikėjo. Tačiau Jaunimo parke esančio KP nurovėm ieškoti į Sereikiškes. Ir malėmės po visą parką bereikalingas 10 minučių. Žinoma, buvo smagu paklausyti „Hari krišna, hari krišna“. Tačiau tik po dviejų rastų svetimų KP pradėjau įdėmiai studijuoti, kas čia ne taip. Karštis ir nuovargis padarė savo, o tai kainavo išsvajotą dešimtuką.

Nors ir nevisai sėkmingai susiklostė šios nuotykių lenktynės, jose įgauta patirtis ir emocijos tiktai padės judėti į priekį. Didelis respectas Vyteniui, Gedui ir Andriui už tai, ką jie visiems mums davė. Mažiausiai ką galiu padaryti po varžybų – pasidalinti savo nuomone. Ir išsakyti konstruktyvią kritiką su pasiūlymais. Tai padarysiu kitame įraše.

Pagal pirminius rezultatus, tarp mėgėjų užėmėme vienuoliktą vietą (komanda Strazdanėmės MIX).

Bus temos pratęsimas su pasiūlymais.

Parašykite komentarą